Gerokai už Arkties rato, Šiaurės Ledynų vandenyne, plyti Svalbardo salynas. Tai Norvegijai priklausanti teritorija, kurioje galioja neįprastos taisyklės – čia galima atvykti gyventi ir dirbti neturint įprasto leidimo gyventi, tačiau išsilaikyti vienoje atšiauriausių pasaulio vietų žmogus turi pats.
Didžiausioje gyvenvietėje Longjyrbiene gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, tačiau bendruomenė stebėtinai tarptautinė. Čia susitinka dešimtys tautybių, o kasdienybę lemia ne tik darbas ar buitis, bet ir poliarinė naktis, ekstremalūs orai bei galimybė už miestelio ribų sutikti baltąjį lokį.
Dar neįprasčiau skamba tai, kad Svalbardas nėra vieta, kurioje žmogus gali nugyventi visą gyvenimo ciklą. Longjyrbiene nėra gimdymo skyriaus, o laidojimo galimybės labai ribotos, todėl sunkiai sergantys žmonės ir besilaukiančios moterys paprastai vyksta į žemyninę Norvegiją.
Atvykti galima be įprasto leidimo gyventi
Svalbardo išskirtinumą lemia 1920 metais pasirašyta Svalbardo sutartis. Ji Norvegijai suteikė suverenitetą salyne, tačiau kartu įtvirtino ypatingą tarptautinį jo statusą.
Praktiškai Svalbarde nėra taikomas toks pats imigracijos režimas kaip žemyninėje Norvegijoje. Norint čia gyventi ir dirbti nereikia įprasto Norvegijos leidimo gyventi ar dirbti.
Tačiau tai nereiškia, kad atvykusiam žmogui valstybė automatiškai pasirūpins būstu, darbu ar pajamomis.
Norint pasilikti salyne reikia sugebėti save išlaikyti. Neturint pakankamai lėšų ar galimybės pasirūpinti savimi, ilgalaikis gyvenimas Svalbarde gali būti neįmanomas.
Longjyrbiene gyvena žmonės iš viso pasaulio
Pagrindinis Svalbardo miestas Longjyrbienas yra nedidelis – jame gyvena apie 2,5 tūkst. žmonių.
Tačiau pagal gyventojų skaičių bendruomenė yra neįprastai tarptautinė. Čia gyvena maždaug 50 skirtingų tautybių žmonės.
Į salyną atvykstama dirbti turizmo, mokslo, aptarnavimo, logistikos ir kitose srityse. Vieni pasilieka vos keliems mėnesiams, kiti – metams ar net dešimtmečiams.
Dalis gyventojų pasakoja į Svalbardą atvykę ieškodami visiškai kitokio gyvenimo nei tas, kurį turėjo žemyninėje Europoje ar kitose pasaulio dalyse.
Už miestelio ribų tenka galvoti apie baltuosius lokius
Svalbarde žmogus nėra vienintelis stambus sausumos gyventojas. Salynas yra baltųjų lokių gyvenamoji teritorija.
Dėl to išvykstant už gyvenviečių ribų būtina rimtai įvertinti susidūrimo su lokiu pavojų ir turėti tinkamas atbaidymo priemones.
Kelionėms į atokesnes teritorijas taikomos griežtos saugumo rekomendacijos, o ginklas čia nėra egzotiškas vietinių gyvenimo atributas – jis siejamas su apsauga nuo galimo baltojo lokio užpuolimo.
Vis dėlto lokių negalima medžioti vien dėl to, kad jie priartėjo prie žmogaus. Gyvūnai yra saugomi, o mirtinos jėgos panaudojimas laikomas kraštutine priemone.
Žmonės sako: „Čia mes tik svečiai“
Gyvenimas tokioje aplinkoje keičia ir žmonių santykį su juos supančia gamta.
Vietiniai dažnai pabrėžia, kad Svalbardas pirmiausia yra laukinių gyvūnų teritorija, o žmogus joje tėra laikinas gyventojas.
„Ši vieta priklauso lokiams, elniams, ruoniams ir banginiams. Mes čia tik svečiai“, – savo santykį su sala apibūdino viena gyventoja.
Atvykėliai pasakoja, kad pirmieji mėnesiai gali būti sudėtingi. Izoliacija, neįprastas šviesos režimas, klimatas ir nedidelė bendruomenė gerokai skiriasi nuo įprasto gyvenimo didžiuosiuose miestuose.
Čia nėra įprasto gimdymo skyriaus
Svalbardas kartais apibūdinamas kaip vieta, kurioje „negalima gimti“. Pažodžiui toks teiginys nėra tikslus – gimdymas salyne nėra uždraustas įstatymu.
Tačiau Longjyrbiene nėra ligoninės su įprastu gimdymo skyriumi ir visomis sudėtingam gimdymui reikalingomis paslaugomis.
Todėl nėščiosios prieš numatomą gimdymą paprastai išvyksta į žemyninę Norvegiją.
Panaši priežastis lemia ir tai, kad sunkiai sergantys žmonės, kuriems reikalinga sudėtingesnė ar ilgalaikė medicininė priežiūra, siunčiami gydytis į žemyną.
Ir mirusieji paprastai išgabenami į žemyną
Dar viena su Svalbardu siejama neįprasta taisyklė – pasakojimas, kad salyne esą „uždrausta mirti“.
Mirti Svalbarde, žinoma, nėra draudžiama. Tačiau laidojimas Longjyrbiene yra labai ribotas, o mirusių žmonių palaikai paprastai išgabenami į žemyninę Norvegiją.
Viena priežasčių – amžinasis įšalas ir vietos sąlygos. Senosios Longjyrbieno kapinės jau seniai nebenaudojamos įprastiems karstiniams laidojimams.
Todėl net ir dešimtmečius Svalbarde praleidęs žmogus gyvenimo pabaigoje dažniausiai turi palikti salyną.
Kelis mėnesius saulė apskritai nepakyla
Gyvenimą Svalbarde ypač stipriai formuoja šviesa – arba jos nebuvimas.
Žiemą prasideda poliarinė naktis. Ilgą laiką saulė nepakyla virš horizonto, o tamsiausiu laikotarpiu net dienos viduryje vyrauja tamsa.
Vėliau situacija apsiverčia. Pavasarį prasideda poliarinė diena, kai saulė kelis mėnesius apskritai nenusileidžia.
Žmogaus organizmui toks režimas gali tapti rimtu išbandymu. Gyventojams tenka sąmoningai palaikyti dienos ritmą, nors už lango gali būti nuolat tamsu arba visą parą šviesti saulė.
Pašvaistės čia gali tapti kasdienybės dalimi
Atšiaurios sąlygos kartu yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl dalis žmonių Svalbarde pasilieka gerokai ilgiau, nei planavo.
Kalnai, ledynai, fiordai, laukiniai gyvūnai ir poliarinės pašvaistės sukuria aplinką, kurios beveik neįmanoma palyginti su įprastu Europos miestu.
Kai kurie atvykėliai pasakoja būtent čia atradę paprastesnį ir, jų akimis, tikresnį gyvenimo būdą.
„Pirmas jausmas buvo: ką aš čia veikiu, tai ne mano vieta. Bet po kelių mėnesių pamačiau Svalbardo grožį ir likau“, – pasakojo vienas iš Vokietijos atvykęs ilgametis gyventojas.
Tačiau Svalbardas keičiasi itin sparčiai
Net ir ši izoliuota Arkties teritorija neišvengia klimato kaitos padarinių.
Vietos gyventojai pokyčius pastebi ne vien meteorologinėse ataskaitose. Keičiasi ledo storis ir jo susidarymo laikas, traukiasi ledynai, o anksčiau įprasti žiemos kelionių maršrutai tampa sunkiau prognozuojami.
Tai turi tiesioginės įtakos kasdieniam gyvenimui. Vietos, kurias anksčiau buvo galima greitai pasiekti sniego motociklu per užšalusias teritorijas, dėl pasikeitusių ledo sąlygų gali pareikalauti ilgesnio ir sudėtingesnio maršruto.
„Per dešimt metų matau pakankamai, kad galėčiau pasakyti – tai ne atsitiktiniai orų svyravimai. Abejoju, ar galėsiu parodyti savo anūkams Svalbardą tokį, kokį pažįstu dabar“, – pasakojo vienas vietos gyventojas.
Laisvė atvykti nereiškia lengvo gyvenimo
Iš pirmo žvilgsnio Svalbardas gali atrodyti kaip išskirtinė vieta tiems, kurie norėtų viską mesti ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Tačiau galimybė atvykti be įprasto leidimo gyventi nereiškia, kad įsikurti čia paprasta. Reikia darbo, būsto, pajamų ir gebėjimo prisitaikyti prie itin specifinių gyvenimo sąlygų.
Čia tenka gyventi su ilgomis poliarinėmis naktimis, ekstremaliais orais, izoliacija ir laukinės gamtos keliamais pavojais.
Galbūt būtent todėl Svalbardas taip traukia dalį atvykėlių. Tai vieta, kurioje žmogui leidžiama apsigyventi gana laisvai, tačiau pati Arktis kasdien primena – tikrasis šeimininkas čia nėra žmogus.
