Rusijos demografinė krizė ir karas Ukrainoje išryškino seną, bet vis aštresnę dilemą: šaliai desperatiškai reikia darbo jėgos, tačiau visuomenėje ir politikoje stiprėja antimiigrantinės nuotaikos. Šio konflikto centre atsidūrė Tadžikistanas ir šimtai tūkstančių jo piliečių, dirbančių ir gyvenančių Rusijoje.
Remiantis oficialiais duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį Rusijos pilietybę gavo daugiau kaip 800 000 tadžikų. Šis skaičius išsiskiria visame posovietiniame regione ir kelia naujų politinių bei saugumo klausimų Maskvai ir Dušanbei.
Unikalus dvigubos pilietybės susitarimas
Tadžikistano situaciją išskiria dar 1995 metais pasirašyta dvigubos pilietybės sutartis. Ji leidžia tadžikams įgyti Rusijos pasą neprarandant Tadžikistano pilietybės. Tokios galimybės neturi jokia kita buvusi Sovietų Sąjungos respublika.
Pasak analitikų, tai supaprastino teisinę migraciją ir paskatino masinį išvykimą. Daugelis tadžikų Rusijoje dirba statybose, transporte ir paslaugų sektoriuje, o jų piniginiai pervedimai sudaro itin didelę Tadžikistano ekonomikos dalį.
Šeimos per dešimtmečius sukūrė tvirtus ryšius su Rusijos miestais: įsigytas būstas, užaugusios naujos kartos, įsitvirtino darbo ir giminystės tinklai. Todėl net ir didėjant rizikoms, Rusija išlieka pagrindine kryptimi ieškant uždarbio.
Saugumo baimės ir diskriminacija
Maskvos požiūrį smarkiai paveikė 2024 metų kovo 22 dieną įvykdytas išpuolis „Crocus City Hall“ koncertų salėje, kai atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“, o tarp įtariamųjų buvo tadžikų piliečiai. Po atakos žmonių teisių gynėjai fiksavo suintensyvėjusias policijos kratas, etninį profiliavimą ir smurtą prieš Centrinės Azijos migrantus.
Tuo pat metu Kremliaus aplinkoje įsigali naratyvas apie tariamą „Tadžikistano įtaką“ Rusijos miestams. Nacionalistai reikalauja griežtinti pilietybės suteikimo taisykles ir perspėja dėl galimų „tadžikų getų“ bei būsimos politinės įtakos.
Paradoksas tas, kad dalis šių žmonių jau yra Rusijos piliečiai, todėl jų neįmanoma paprastai deportuoti. Tai didina valdančiojo elito nerimą ir verčia balansuojuoti tarp ekonominio racionalumo ir nacionalistinių nuotaikų.
Demografinė priklausomybė ir geopolitinė įtaka
Rusijos gimstamumas šiuo metu siekia apie 1,3 vaiko moteriai, tai yra gerokai mažiau nei reikalingas populiacijos atsinaujinimo lygis. Be migracijos šalies gyventojų skaičius mažėtų dar sparčiau, o karo Ukrainoje sąlygomis darbo rinkos spaudimas tik didėja.
Verslui ir daliai politinio elito tadžikų ir kitų Centrinės Azijos migrantų atvykimas yra būtina sąlyga ekonomikai palaikyti. Tačiau kartu šimtai tūkstančių naujų piliečių Maskvai tampa ir geopolitinio spaudimo įrankiu: Rusija įgyja dar vieną svertą Tadžikistano atžvilgiu.
Kita vertus, Dušanbė rizikuoja dar labiau priklausyti nuo Rusijos, jei didelė dalis darbingo amžiaus gyventojų ir toliau kurs gyvenimus svetur. Tai paaiškina, kodėl abiejose šalyse periodiškai pasigirsta raginimų peržiūrėti ar net nutraukti 1995 metų susitarimą, nors realiai tam vis dar priešinas ekonominė logika.
Rusija siekia išlaikyti įtaką Centrinėje Azijoje ir kartu išsaugoti „rusišką“ savo valstybės veidą. Daugėjant tadžikų piliečių, turinčių Rusijos pasus, diskusija pamažu krypsta nebe į tai, kas gali tapti rusu, o į tai, kokia apskritai bus ateities Rusija.
