Europos Centrinis Bankas rengia vieną ambicingiausių pastarųjų metų projektų – skaitmeninį eurą. Tai ne kriptovaliuta, o nauja viešų pinigų forma, skirta kasdieniams atsiskaitymams visoje euro zonoje.
Idėja gimė ne tik iš technologinių ambicijų. Dideli prekybos tinklai ir mokėjimų paslaugų teikėjai jau kelerius metus spaudžia Europos Sąjungos institucijas mažinti priklausomybę nuo užsienio kortelių milžinių ir brangių tarpininkų.
Kaip veiktų skaitmeninis euras?
Šiandien dauguma skaitmeninių mokėjimų Europoje remiasi komercinių bankų sąskaitomis ir „Visa“ ar „Mastercard“ kortelėmis. Atsiskaitymas pirkėjui atrodo akimirksnis, tačiau realus pinigų pervedimas tarp bankų užtrunka, o pakeliui prisideda įvairūs mokesčiai.
Skaitmeninis euras būtų laikomas specialioje oficialioje piniginėje – programėlėje telefone ar kitame įrenginyje. Ją suteiktų Europos Centrinis Bankas arba licencijuoti paslaugų teikėjai, atlikus paprastą tapatybės patikrą.
Iš šios piniginės būtų galima siųsti ir gauti lėšas, atsiskaityti parduotuvėje ar internete. Pinigai keliautų tiesiogiai nuo mokėtojo iki gavėjo, be tarpininkavimo „Visa“, „Mastercard“ ar privačių bendrovių, tokių kaip „PayPal“.
Stabilumui užtikrinti numatoma viršutinė suma, kiek skaitmeninio euro galėtų laikyti vienas žmogus. Jei reikėtų sumokėti daugiau, piniginę būtų galima susieti su įprasta banko sąskaita.
Mažesni mokesčiai ir daugiau suvereniteto
Dvi Amerikos bendrovės šiandien dominuoja Europos kortelių rinkoje, o jų taikomi mokesčiai per pastaruosius metus gerokai išaugo. Nuo kiekvieno mūsų mokėjimo dalis sumos atitenka užsienio infrastruktūrai, kurią ES institucijos praktiškai nekontroliuoja.
Skaitmeninis euras leistų didesnę atsiskaitymų dalį grąžinti į Europos teisinę ir technologinę erdvę. Duomenys būtų laikomi ir tvarkomi pagal ES taisykles, o mokėjimų paslaugų teikėjai galėtų kurti inovacijas nebeklausydami užsienio tinklų sąlygų.
Vartotojams žadama viena piniginė visai euro zonai. Atsiskaitymai turėtų būti nemokami pirkėjams ir žymiai pigesni verslui, ypač mažoms parduotuvėms. Be to, planuojamas ir atsiskaitymas neprisijungus prie interneto bei galimybė naudotis skaitmeniniu euru net neturint banko sąskaitos.
Privatumo ir bankų baimės
Didžiausia visuomenės baimė – ar skaitmeninis euras netaps priemone sekti kiekvieną mūsų mokėjimą. Kritikai primena Kinijos skaitmeninį juanį, kuris, anot jų, suteikia valstybei itin plačias galimybes stebėti piliečių finansinį elgesį.
ECB tvirtina, kad projektas kuriamas su „aukščiausiu privatumo lygiu“, o mokėjimų duomenys nebus naudojami sekimui ar vartotojų profiliavimui. Dalis informacijos turėtų būti saugoma decentralizuotai, įtraukiant komercinius tarpininkus, kad centrinis bankas nematytų visų detalių.
Nerimauja ir komerciniai bankai. Jei krizės metu gyventojai masiškai perkeltų indėlius į saugesniu laikomą skaitmeninį eurą, tai galėtų sukelti vadinamąsias skaitmenines bankų bėgimo bangas. Todėl ir siūlomi laikymo limitai bei glaudus ryšys su bankų sistema.
Skaitmeninio euro tyrimų fazė pradėta 2021 metais, o 2023 metais peržengta į pasirengimo etapą. Galutinis sprendimas, ar projektas bus įgyvendintas, turėtų būti priimtas 2024 metais, o realus įvedimas galimas ne anksčiau kaip 2027–2028 metais.
Kol kas aišku viena – skaitmeninis euras, jei bus patvirtintas ir liks savanoriškas, taps papildoma galimybe, o ne privalomu pakaitalu gryniesiems ar kortelėms. Vartotojai ir verslas galės patys nuspręsti, ar nauja viešų skaitmeninių pinigų forma jiems suteikia daugiau patogumo, saugumo ir kontrolės.
