Lietuvos gamtoje galima aptikti nemažai svetimžemių rūšių, tačiau ne visos jos kelia grėsmę. Problemos prasideda tada, kai tam tikri augalai ar gyvūnai ima nekontroliuojamai plisti ir išstumia vietines rūšis.
Invazinės rūšys gali užimti pievas, pakeles, miškų pakraščius, vandens telkinių prieigas, sodus ar apleistus sklypus. Kartais jų plitimas ilgai lieka nepastebėtas, o vėliau suvaldyti problemą tampa gerokai sunkiau ir brangiau.
Todėl Lietuvoje ruošiamasi naujam invazinių rūšių naikinimo etapui. Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) rudenį ketina paskelbti naują finansavimo kvietimą, kuriam numatyta skirti 1,43 milijono eurų.
Kvietimas numatytas spalio mėnesį
Kaip pranešė Aplinkos ministerija, APVA kvietimą teikti paraiškas planuoja paskelbti šių metų spalio mėnesį. Projektas tęsis ketverius metus, o darbai bus vykdomi skirtingose Lietuvos vietovėse.
Pagrindinis projekto tikslas – naikinti jau įsitvirtinusias invazines rūšis ir stabdyti jų tolesnį plitimą. Kartu siekiama išsaugoti biologinę įvairovę bei pagerinti aplinkos būklę visoje šalyje.
Numatoma, kad Sosnovskio ir Mantegacio barščiai, ispaniniai arionai, didžiosios bei kanadinės rykštenės bus naikinami ne mažesniame kaip 397 hektarų plote.
Tai rūšys, kurios jau spėjo įsitvirtinti Lietuvoje ir tam tikrose teritorijose sukelia nemažai rūpesčių. Vienos kelia grėsmę vietinei augalijai, kitos pridaro žalos soduose ir daržuose.
Kodėl invazinės rūšys yra pavojingos?
Invazinėmis laikomos svetimžemės rūšys, kurios patekusios į naują aplinką geba joje įsitvirtinti, plisti ir daryti žalą. Būtent jų poveikis vietinei gamtai tampa pagrindine priežastimi imtis kontrolės priemonių.
Viena didžiausių problemų atsiranda tada, kai invaziniai augalai pradeda konkuruoti su vietinėmis rūšimis. Jie gali užimti didelius plotus ir sudaryti tankius sąžalynus, kuriuose kitiems augalams lieka mažiau vietos.
Pasikeitus augalijai, pasekmes gali pajusti ir gyvūnai. Vietiniai augalai yra svarbūs vabzdžiams, paukščiams bei kitiems organizmams, todėl jų nykimas gali paveikti daugiau nei vieną ekosistemos dalį.
Dar viena problema – invazinėms rūšims įsitvirtinus jų kontrolė gali užtrukti ne vienus metus. Pašalinti matomus augalus dažnai neužtenka, nes dirvožemyje gali likti sėklų ar kitų augalo dalių.
Sosnovskio barštis kelia pavojų ir žmonėms
Vienas geriausiai Lietuvoje žinomų invazinių augalų yra Sosnovskio barštis. Palankiomis sąlygomis jis suformuoja tankius sąžalynus ir gali nustelbti aplink augančią vietinę augaliją.
Šio augalo problema nėra vien biologinės įvairovės mažėjimas. Sosnovskio barščio sultys, patekusios ant žmogaus odos, gali padidinti jos jautrumą ultravioletiniams spinduliams ir sukelti stiprius odos pažeidimus.
Dėl šios priežasties tokių augalų nereikėtų neapgalvotai pjauti ar rauti be tinkamos apsaugos. Ypač atsargiai reikia elgtis naikinant didesnius ir tankius sąžalynus.
Tarp rūšių, kurias numatoma naikinti pasitelkus naują finansavimą, yra ir Mantegacio barštis. Jo plitimo kontrolė taip pat svarbi siekiant apsaugoti vietines buveines.
Rykštenės gražios, tačiau gamtoje tampa problema
Didžioji ir kanadinė rykštenės gali atrodyti kaip patrauklūs dekoratyviniai augalai. Ryškiai geltonais žiedais pasipuošę jų sąžalynai vasaros pabaigoje lengvai pastebimi pakelėse, pievose ir apleistuose plotuose.
Tačiau dekoratyvi išvaizda slepia kitą problemos pusę. Išplitusios rykštenės gali sudaryti tankius sąžalynus, kuriuose vietiniams augalams lieka mažiau šviesos, erdvės ir kitų augimui reikalingų išteklių.
Kuo didesnį plotą šie augalai užima, tuo daugiau darbo vėliau reikia jų plitimui sustabdyti. Todėl svarbu reaguoti dar tuomet, kai invazinės rūšies židinys nėra išplitęs didelėje teritorijoje.
Ispaniniai arionai gerai pažįstami sodininkams
Dar viena projekte minima rūšis – ispaninis arionas. Šie stambūs šliužai gali gausiai daugintis soduose, daržuose, komposto krūvose ir kitose drėgnose bei maisto turtingose vietose.
Jų padarytą žalą dažniausiai pirmiausia pastebi daržininkai. Šliužai minta įvairiais augalais, todėl gausesnė jų populiacija gali apgadinti daržoves, jaunus daigus ir dekoratyvinius augalus.
Problema retai apsiriboja vienu sklypu. Jeigu šliužai naikinami vienoje teritorijoje, tačiau gausiai veisiasi gretimuose sklypuose, po kurio laiko jie gali sugrįžti.
Dėl to invazinių rūšių kontrolė veiksmingesnė tada, kai problema sprendžiama didesnėje teritorijoje, o skirtingų sklypų savininkai veiksmus atlieka nuosekliai ir neapsiriboja vienkartinėmis priemonėmis.
Kodėl svarbu jų plitimą stabdyti kuo anksčiau?
Nedidelį invazinės rūšies židinį paprastai lengviau kontroliuoti nei didžiulį sąžalyną ar plačiai pasklidusią populiaciją. Delsiant rūšis gali pasiekti naujas teritorijas ir jose įsitvirtinti.
Augalų atveju ypač svarbu neleisti jiems subrandinti bei paskleisti sėklų. Kai kurių rūšių sėklos aplinkoje gali išlikti, todėl vieną kartą sutvarkius teritoriją darbai nebūtinai baigiasi.
Panaši situacija ir su invaziniais gyvūnais. Pašalinus dalį individų, tačiau nepakeitus palankių sąlygų ar nekontroliuojant aplinkinių teritorijų, jų populiacija ilgainiui gali vėl padidėti.
Taigi invazinių rūšių naikinimas nėra vien tvarkingos aplinkos klausimas. Šiais darbais siekiama apsaugoti vietines rūšis, jų buveines ir neleisti svetimžemėms rūšims užimti vis naujų teritorijų.
Dokumentus rekomenduojama rengti nelaukiant spalio
Norintiems pasinaudoti būsimu finansavimu Aplinkos ministerija rekomenduoja reikalingais dokumentais pradėti rūpintis dar iki oficialaus kvietimo paskelbimo spalio mėnesį.
Pareiškėjams reikės sudaryti invazinių rūšių naikinimo veiksmų planus, surinkti gyventojų ir žemės savininkų sutikimus bei parengti kitą privalomą dokumentaciją.
Tam gali prireikti laiko, ypač jeigu numatoma tvarkyti didesnę teritoriją, priklausančią keliems savininkams. Ankstyvas pasiruošimas gali padėti išvengti dokumentų derinimo skubos jau prasidėjus paraiškų teikimui.
Ketverių metų projekto trukmė taip pat primena svarbų dalyką – invazinių rūšių problema paprastai neišsprendžiama per vieną sezoną. Reikia pakartotinių darbų, stebėjimo ir jau sutvarkytų teritorijų priežiūros.
Projektui numatyti 1,43 milijono eurų turėtų padėti invazines rūšis naikinti ne mažesniame kaip 397 hektarų plote. Siekiama ne vien pašalinti nepageidaujamus augalus ar šliužus, bet ir stabdyti jų plitimą bei saugoti Lietuvos biologinę įvairovę.
