Šiandien daugelis mūsų į gydytojus žvelgia kaip į profesionalus, kurie visuomet privalo būti pasirengę padėti. Jie yra tie, kurie mus pasitinka skausmo ar nerimo akimirkomis, tie, kuriems patikime savo sveikatą, o kartais ir gyvybę.
Tačiau kasdienės jų darbo realybės dauguma visuomenės nemato: ilgų valandų, emocinio krūvio, nuolatinės atsakomybės ir milžiniško spaudimo. Gydytojų perdegimas šiandien tampa nebe asmenine problema, o sistemos krize.
Pastaraisiais metais vis daugiau gydytojų Lietuvoje kalba apie savo išsekimą – ne tik fizinį, bet ir emocinį. Jie dirba viršydami darbo valandas, dažnai neturėdami laiko net trumpai pertraukai ar pietums, jau nekalbant apie asmeninį gyvenimą ar kokybišką poilsį.
Visa tai kaupiasi iki tol, kol net ir patys geriausi savo srities specialistai pasiekia lūžio tašką. Dėl to nukenčia ne tik jie patys, bet ir pacientai bei visa sveikatos sistema.
Ar tai tik laikinas reiškinys, ar giluminis simptomas, rodantis, kad mūsų sveikatos apsaugos sistema iš tikrųjų balansuoja ant žlugimo ribos? Kodėl vis daugiau jaunų gydytojų svarsto apie emigraciją ar profesijos keitimą, o ligoninių vadovai kalba apie sunkumus surasti, kas užpildytų tuščias pareigas?
Norint atsakyti į šiuos klausimus, būtina pažvelgti į tai, kas vyksta gydytojo kasdienybėje – ne iš išorės, o iš vidaus.
Darbo krūvis – kai 8 valandos tampa 16
Lietuvoje gydytojų perdegimo problema tampa vis aktualesnė dėl milžiniško darbo krūvio. Nors formaliai jų darbo diena trunka aštuonias valandas, realybėje tai dažnai virsta dvylika ar net šešiolika valandų trunkančiu maratonu.
Priežasčių yra ne viena: gydytojų trūkumas, ilgos pacientų eilės, administracinė našta ir vis didėjantis atsakomybės lygis.
Ypač sudėtinga padėtis regionuose, kur vienam gydytojui tenka aptarnauti visą spektrą pacientų, neturint kolegų, su kuriais būtų galima pasidalinti krūvį. Specialistai dirba keliuose skyriuose vienu metu, o neretai ir keliose skirtingose įstaigose.
Tai ne tik alina fiziškai, bet ir palieka mažai erdvės kokybiškam bendravimui su pacientais, tyrimams ar tobulėjimui.
Be to, didelė dalis gydytojų yra įklimpę į biurokratijos liūną – dokumentų pildymas, ataskaitos, informacinės sistemos, kurios neretai stringa ar nėra patogios naudoti. Vietoj to, kad skirtų laiką žmogui, gydytojas tampa įkalintas tarp kompiuterio ekrano ir popierinių formų.
Emocinis nuovargis ir moralinis spaudimas
Gydytojo profesija – tai ne tik žinių ir įgūdžių klausimas, bet ir milžiniškas emocinis krūvis. Kiekviena diagnozė, kiekvienas pacientas, kiekviena nepavykusi procedūra palieka pėdsaką gydytojo psichikoje. Ilgainiui šie pėdsakai kaupiasi, o jų išgyvenimas tampa vis sunkesnis.
Ypač kai gydytojai susiduria su nepagrįstais pacientų reikalavimais, kaltinimais ar net agresija. Moralinis spaudimas taip pat kyla iš sistemos vidaus. Ne visada gydytojai turi priemonių ar laiko padėti taip, kaip norėtų. Reikia rinktis, kuris pacientas gaus daugiau dėmesio, kuris palauks.
Tokie sprendimai sukelia moralinį diskomfortą ir skatina kaltės jausmą. Kai tai kartojasi metai iš metų, net ir stipriausia vidinė motyvacija pradeda silpti.
Pridėkime dar ir faktą, kad psichologinė pagalba medikams Lietuvoje vis dar nėra įprasta praktika. Gydytojai retai kada kreipiasi pagalbos – ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl baimės būti nesuprastais ar „nepakankamai stipriais“. Todėl daug emocinių traumų lieka neapdorotos, o jų poveikis kaupiasi.
Sisteminis nepakankamumas
Gydytojų perdegimas Lietuvoje nėra tik individualių žmonių problema – tai simptomų visuma, rodanti giluminį sistemos trūkumą. Trūksta žmogiškųjų išteklių, finansinių investicijų, aiškios strategijos, kaip užtikrinti ilgalaikį medikų gerovės palaikymą.
Šiandien Lietuvoje vis dar sunkiai sekasi išlaikyti jaunus specialistus, o vyresni gydytojai artėja prie pensijos arba perdegimo ribos.
Nepakankamas atlyginimas, ypač regionuose, taip pat neprisideda prie situacijos gerėjimo. Daugelis gydytojų dirba keliose vietose vien tam, kad sudurtų galą su galu. Tai reiškia dar daugiau valandų, dar mažiau poilsio, dar didesnę įtampą.
Nors kai kurios reformos ir priemonės jau pradėtos, pavyzdžiui, investicijos į infrastruktūrą ar rezidentūros plėtra, jos dažnai sprendžia pasekmes, o ne priežastis. Nepaisant to, svarbiausias resursas, žmogus, vis dar lieka sistemos paraštėse.
Pavojingas balansas tarp pareigos ir perdegimo
Gydytojų perdegimas – tai ne asmeninė nesėkmė ar silpnumo požymis. Tai sistema, kuri nebesugeba pasirūpinti tais, kurie kasdien rūpinasi mumis. Tai pavojingas balansas tarp pareigos ir asmeninių galimybių, tarp idealo ir realybės.
Jei niekas nesikeis, Lietuva gali netekti vieno iš svarbiausių savo resursų – žmonių, kurie padeda gyventi ir gyventi kokybiškai.
Norint išgelbėti ne tik gydytojus, bet ir visą sveikatos apsaugos sistemą, būtina ne tik kalbėti apie problemas, bet ir ryžtingai jas spręsti. Tai reiškia – mažinti darbo krūvį, užtikrinti psichologinę paramą, kelti atlyginimus ir investuoti į darbo sąlygas.
Priešingu atveju, į gydytojo kabinetą greitai imsime eiti su dar vienu klausimu: „Ar jis dar čia?“.
