Po nepilnamečių smurto atvejo Marijampolėje Lietuvoje vėl garsiau kalbama apie vaikų elgesį internete. Vienas svarbiausių klausimų – ar mokyklose reikėtų griežčiau riboti mobiliųjų telefonų naudojimą ir vaikų prieigą prie socialinių tinklų.
Diskusiją paskatino skaudus įvykis, tačiau specialistai ragina problemos nesusiaurinti iki telefono ekrano. Vaikų ir paauglių elgesys internete neatsiranda savaime – didelę įtaką jam turi šeima, aplinka ir suaugusiųjų rodomas pavyzdys.
Todėl vien draudimas atsinešti telefoną į klasę vargu ar panaikins patyčias, agresiją ar neapykantos kupinus komentarus. Psichiatrai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai siūlo pirmiausia kalbėti apie suaugusiųjų atsakomybę, bendravimą su vaikais ir jų skaitmeninį raštingumą.
Vaikai socialinių tinklų nesukūrė
Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys atkreipia dėmesį į gana paprastą, bet dažnai pamirštamą aplinkybę – socialinius tinklus sukūrė suaugusieji. Būtent jie pirmieji pradėjo formuoti bendravimo kultūrą šioje erdvėje.
Psichiatro teigimu, vaiką reikėtų mokyti elgtis internete panašiai, kaip jis mokomas pereiti gatvę ar tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis. Kitaip tariant, telefono įteikimas vaikui neturėtų reikšti, kad tėvų atsakomybė tuo ir baigėsi.
„Aš visada sakau, kad socialinių tinklų nepadarė vaikai – padarė suaugę“, – Eltai sakė L. Slušnys. Jo nuomone, prieš pasirenkant draudimus verta savęs paklausti, ar vaikai iš tiesų buvo išmokyti tinkamai elgtis skaitmeninėje erdvėje.
Specialistas pabrėžia, kad draudimų poreikis iš dalies atsiranda dėl pačių suaugusiųjų nesugebėjimo susitvarkyti su socialinių tinklų daroma žala. Todėl atsakomybės perkėlimas vien vaikams problemos esmės nepakeičia.
Ar vaikai tapo pernelyg kontroliuojami?
Nevyriausybinės organizacijos „Ribologija“ vadovė Rugilė Butkevičiūtė į situaciją žvelgia iš kitos pusės. Jos manymu, vaikų agresijos, patyčių ir smurto protrūkius gali skatinti pernelyg didelė kontrolė bei suaugusiųjų keliami lūkesčiai.
Šiuolaikiniam paaugliui neretai keliama daugybė reikalavimų: gerai mokytis, lankyti būrelius, siekti rezultatų, planuoti ateitį ir nuolat būti pavyzdingam. Tačiau paauglystė natūraliai susijusi ir su noru prieštarauti, bandyti ribas, ieškoti savęs.
R. Butkevičiūtės teigimu, jauniems žmonėms lieka vis mažiau erdvės, kurioje jie galėtų laisvai reikšti mintis. Dėl to internetas kai kuriems tampa vieta, kurioje galima išlieti susikaupusį pyktį, nusivylimą ar nepasitenkinimą.
Tokia aplinka turi dar vieną pavojingą savybę – žmogus gali pasijusti beveik nebaudžiamas. Slapyvardis, atstumas nuo pašnekovo ir fizinio kontakto nebuvimas leidžia parašyti tai, ko tam pačiam žmogui akis į akį greičiausiai nepasakytum.
Mokyklos telefonus jau riboja
Diskusijos apie telefonus mokyklose prasidėjo ne vakar. Balandį Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, susijusius su mokinių mobiliųjų telefonų naudojimu ugdymo įstaigose.
Pagal numatytą tvarką ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigos iki 2026 metų rugsėjo 1 dienos turi nusistatyti mobiliųjų telefonų naudojimo taisykles. Dalis Lietuvos mokyklų tokius ribojimus taiko jau dabar.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nurodo, kad mokyklos renkasi skirtingus sprendimus. Vienur telefonai paliekami specialiose spintelėse ar dėžutėse, kitur mokiniai juos laiko išjungtus arba nutildytus savo kuprinėse.
Skiriasi ir ribojimų trukmė. Kai kur telefonais neleidžiama naudotis tik per pamokas, kitose ugdymo įstaigose apribojimai taikomi ir per pertraukas arba visą laiką, kurį mokinys praleidžia mokykloje.
Marijampolės įvykis paskatino naują diskusijų bangą
Liepos viduryje visuomenės dėmesį patraukė konfliktas Marijampolės Poezijos parke. Viešojoje erdvėje pasklido vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota paauglė, smurtaujanti prieš savo bendraamžę.
Teisėsaugos duomenimis, nukentėjusiajai buvo suduota keliolika smūgių rankomis, kojomis ir rankoje laikytu telefonu. Dar daugiau klausimų sukėlė aplinkinių reakcija – šalia buvę žmonės smurto nestabdė, o stebėjo ir filmavo.
Tą patį vakarą filmuota medžiaga pateko į socialinius tinklus. Policija dėl įvykio pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Šis atvejis tapo vienu iš postūmių iš naujo svarstyti telefonų vaidmenį vaikų gyvenime.
Politikai svarsto ir griežtesnes priemones
Po Marijampolės įvykių tarp politikų pasigirdo svarstymų, ar ateityje nereikėtų bendro draudimo naudotis mobiliaisiais telefonais visose ugdymo įstaigose. Prezidento patarėjas Vaidas Augustinavičius teigė, kad prezidentas Gitanas Nausėda mato poreikį rudenį sugrįžti prie šio klausimo.
Premjeras Mindaugas Sinkevičius konkrečiai neatsakė, ar palaikytų tokį draudimą. Vis dėlto jis neatmetė galimybės ateityje diskutuoti ir apie socialinių tinklų ribojimą moksleiviams, atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė ragino neskubėti. Jos pozicija – pirmiausia reikėtų leisti pradėti veikti jau priimtam reguliavimui, įvertinti rezultatus ir tik tada spręsti, ar būtinos papildomos priemonės.
Telefonų atsisakymas gali padėti mokytis
L. Slušnys neatmeta, kad mobiliųjų telefonų ribojimas mokyklose galėtų prisidėti prie patyčių mažinimo. Vis dėlto jis perspėja – visiškai šios problemos toks sprendimas nepanaikins.
Psichiatras mato ir kitą svarbią telefonų ribojimo naudą. Jo nuomone, ypač jaunesniems nei maždaug 14 metų vaikams telefonų pašalinimas iš mokyklos aplinkos gali sudaryti geresnes sąlygas susikaupti ir įsisavinti mokomąją medžiagą.
Vaikui taip pat gerokai sunkiau nei suaugusiajam įvertinti internete perskaitytą kritiką, melagingą informaciją ar įžeidimą. Jaunas žmogus dar neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl vienas komentaras gali atrodyti gerokai reikšmingesnis, nei jis yra iš tikrųjų.
Pasak L. Slušnio, vaikui čia ir dabar pasakyta skaudi frazė kartais gali atrodyti kaip didžiulė asmeninė nelaimė. Būtent todėl svarbu ne vien kontroliuoti ekraną, bet ir mokyti vaiką reaguoti į tai, ką jis tame ekrane pamato.
Vietoje draudimų – daugiau tikro pokalbio?
„Ribologija“ vadovė kaip vieną iš galimų priemonių mini Jungtinėse Amerikos Valstijose taikomus „dialogo ratus“. Jų metu jauni žmonės gali kalbėti jiems svarbiomis temomis nebijodami būti iš karto pasmerkti dėl savo nuomonės.
R. Butkevičiūtės manymu, vaikams reikia vietos, kurioje nebūtina nuolat pateikti suaugusiųjų laukiamų „teisingų“ atsakymų. Galimybė atvirai pasakyti, ką iš tikrųjų galvoji, gali būti svarbi agresijos ir susikaupusio pykčio prevencijos dalis.
Problema atsiranda tuomet, kai tokios erdvės nelieka realiame gyvenime, o internetas tampa vieta, kurioje leidžiama beveik viskas. Ten galima slėpti savo tapatybę, parašyti žeidžiančią žinutę ir nesusidurti su tiesiogine kito žmogaus reakcija.
Socialinių tinklų amžiaus riba – dar vienas klausimas
Seimo Švietimo komiteto pirmininkė Jurgita Šukevičienė taip pat ragina pradėti platesnę diskusiją apie vaikų naudojimąsi socialiniais tinklais. Politikė šį klausimą vertina ir kaip paauglį sūnų auginanti mama.
Jos nuomone, Lietuvoje verta svarstyti minimalų amžių, nuo kurio vaikai galėtų naudotis socialiniais tinklais. Vis dėlto tokie sprendimai neturėtų būti priimami remiantis vien emocijomis po rezonansinių įvykių.
J. Šukevičienė siūlo į diskusijas įtraukti psichologus, pedagogus, vaikų teisių gynėjus, teisėsaugą, technologijų specialistus, tėvus ir pačius jaunuolius. Kartu turėtų būti ieškoma papildomų vaikų apsaugos priemonių skaitmeninėje erdvėje.
Vienas dalykas šiame ginče tampa vis aiškesnis – vien atėmus telefoną problema niekur nedings. Vaikas po pamokų vis tiek grįš į internetą, todėl šalia ribojimų reikalingas skaitmeninis raštingumas, atviras pokalbis ir suaugusiųjų rodomas pavyzdys.
Telefonas tėra priemonė. Kur kas sunkesnis klausimas – ko vaikas išmoksta jį gavęs į rankas ir ką mato stebėdamas suaugusiuosius. Jei norime kitokio vaikų elgesio internete, pokyčius gali tekti pradėti ne nuo jų ekranų, o nuo savo pačių elgesio.
