Kas lemia, kad vieni šąla labiau nei kiti: ką apie mūsų kūną pasako jautrumas šalčiui

Atėjus šaltesniam sezonui greitai paaiškėja, kad žmonės skirtingai jaučia žemą temperatūrą. Vieni žiemą vaikšto tik su lengva striuke, kiti net ankstyvą rudenį traukia šiltas pirštines ir papildomą megztinį.

Jautrumas šalčiui nėra tik kaprizas ar „blogas pripratimas“. Tai sudėtingas reiškinys, susijęs su kraujotaka, riebalų sluoksniu, hormonais, nervų sistema ir net mūsų gyvenimo būdu. Suprasti, kodėl šąlame, gali padėti geriau pasirūpinti sveikata, o kartais net laiku pastebėti rimtesnius sutrikimus.

Kaip kūnas jaučia šaltį: nuo odos iki smegenų

Mūsų oda nusėta temperatūrą jaučiančiomis nervų galūnėlėmis. Jos reaguoja į aplinkos pokyčius ir siunčia signalus į smegenis. Vos krentant temperatūrai, organizmas ima „gintis“: siaurina kraujagysles galūnėse, kad daugiau šilumos liktų gyvybiškai svarbiems organams.

Dėl to rankos ir pėdos atšąla pirmiausia, nors bendra kūno temperatūra dar gali būti gana stabili. Šis mechanizmas naudingas išgyvenimui, bet būtent jis ir sukelia nemalonų šalčio jausmą galūnėse, dilgčiojimą ar net skausmą, kai labai šalta.

Riebalų sluoksnis ir raumenys: natūralus „paltas“ ir „radiatorius“

Po oda esantis riebalų sluoksnis veikia kaip šilumos izoliacija, panašiai kaip šiltesnis paltas. Žmonės, kurių riebalinis audinys plonesnis, dažniau skundžiasi, kad jiems šalta net palyginti šiltoje patalpoje.

Raumenys taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Jie geba generuoti šilumą dirbdami, o net ir ramybės būsenoje raumeningesnis žmogus paprastai sudegina daugiau energijos ir šiek tiek labiau „įkaista“. Todėl mažiau fiziškai aktyvūs ar labai liesi žmonės gali būti jautresni šalčiui.

Kraujotaka: kodėl vieniems nuolat šąla rankos ir pėdos

Kraujas į kūno kraštus atneša šilumą, todėl nuo kraujotakos būklės labai priklauso, kaip jaučiame temperatūrą. Jeigu smulkios kraujagyslės linkusios stipriai susitraukti, pirštai ir pėdos gali atšalti net esant gana švelniam orui.

Kartais tam įtakos turi įgimtos ypatybės, kartais rūkymas, stresas ar aukštas kraujospūdis. Yra ir specifinių būklių, pavyzdžiui, Raynaud fenomenas, kai šalčio ar net streso veikiamos pirštų kraujagyslės smarkiai susiaurėja, jie pabąla, pamėlynuoja ir ima stipriai skaudėti.

Metabolizmas ir skydliaukė: kai kūno „krosnis“ veikia lėčiau

Šiluma mūsų kūne daugiausia susidaro deginant energiją. Kuo spartesnė medžiagų apykaita, tuo daugiau šilumos išskiriama. Jeigu metabolizmas lėtesnis, žmogus gali dažniau jaustis sušalęs, net jeigu kiti aplinkui jaučiasi patogiai.

Vienas svarbiausių medžiagų apykaitą reguliuojančių organų yra skydliaukė. Kai jos veikla sulėtėjusi, žmogus gali jausti nuolatinį šaltį, nuovargį, mieguistumą. Tokiais atvejais svarbu ne tik užsivilkti šiltesnį megztinį, bet ir pasitikrinti sveikatą pas gydytoją.

Hormonai ir lyties skirtumai

Jautrumą šalčiui veikia ir hormonai. Moterys dažniau nei vyrai skundžiasi vėsiomis rankomis ir pėdomis, ypač tam tikrais mėnesinių ciklo etapais. Tai susiję su hormonų svyravimais, kurie gali keisti kraujagyslių tonusą ir šilumos pasiskirstymą organizme.

Be to, tipinis moterų kūno sudėjimas šiek tiek skiriasi: jos neretai turi mažiau raumenų masės nei vyrai, o tai reiškia ir mažesnę šilumos gamybą ramybės būsenoje. Vis dėlto tai tik bendros tendencijos, o individualūs skirtumai gali būti labai dideli.

Psichologija ir įpročiai: kaip „pripratiname“ save prie šalčio

Mūsų patirtis ir įpročiai taip pat formuoja tai, kaip jaučiame temperatūrą. Kasdien lauke daugiau laiko praleidžiantys žmonės dažnai geriau pakelia vėsesnį orą nei tie, kurie didžiąją dalį dienos sėdi šiltame biure ar namuose.

Prie šalčio iš dalies galima priprasti. Pavyzdžiui, žiemą nuosekliai vaikščiojant pėsčiomis į darbą, po kelių savaičių tas pats oras gali nebeatrodyti toks žvarbus. Svarbu tai daryti saikingai ir saugiai, vengiant peršalimo ir nušalimų.

Kada jautrumas šalčiui – tik ypatybė, o kada signalas pasitikrinti sveikatą

Jeigu aplinkiniai jaučiasi patogiai, o jums nuolat per šalta, tai gali būti tiesiog individuali savybė. Dažnai pakanka šiek tiek pakoreguoti aprangą, daugiau judėti, gerti šiltų gėrimų ir situacija tampa pakeliama.

Tačiau jei jautrumas šalčiui atsiranda staiga, kartu jaučiate nuovargį, silpnumą, krenta svoris ar atsiranda kitų neįprastų simptomų, verta pasikonsultuoti su gydytoju. Kartais taip pasireiškia skydliaukės, kraujotakos, kraujo sudėties ar kitos ligos.

Praktiniai patarimai, kaip suvaldyti jautrumą šalčiui

Kad ir kokios būtų priežastys, dažniausiai galima bent iš dalies pagerinti savijautą keičiant kasdienius įpročius. Pirmiausia padeda sluoksniuotas rengimasis: geriau kelios plonesnės medžiagos, tarp kurių įstringa šiltas oras, nei viena labai stora.

Daug naudos duoda judėjimas. Net trumpos pertraukos su rankų, pėdų ir pečių pramankšta pagerina kraujotaką ir padeda sušilti. Naudinga ir šilta avalynė su sausu, ne per ankštu padu, kokybiškos kojinės, pirštinės bei kepurė, nes per galvą ir kaklą taip pat prarandama nemažai šilumos.

Ateities kryptis: ruda riebalų masė ir nauji tyrimai

Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama rudai riebalų masei. Skirtingai nei įprasti balti riebalai, ši masė ne tik kaupia, bet ir aktyviai „sudegina“ energiją šilumai gaminti. Manoma, kad žmonės, kurių rudos riebalų masės daugiau, geriau toleruoja šaltesnę aplinką.

Mokslininkus domina, kaip saugiai suaktyvinti tokius audinius, ar tai galėtų padėti ne tik mažiau šalti, bet ir reguliuoti kūno svorį ar metabolines ligas. Nors praktinių sprendimų plačiajai visuomenei dar trūksta, ši kryptis rodo, kad jautrumas šalčiui ateityje gali būti suprantamas ir valdomas dar tiksliau.

Išvada: šaltis kaip langas į mūsų sveikatą

Jautrumas šalčiui slepia daug informacijos apie mūsų kūną: kraujotaką, hormonus, raumenis ir įpročius. Dalis to yra natūralūs, nekenksmingi skirtumai tarp žmonių, dalis gali būti ankstyvi sveikatos sutrikimų ženklai.

Stebėdami, kaip jaučiamės skirtingomis temperatūromis, ir į tai reaguodami protingais įpročiais, galime ne tik patogiau peržiemoti, bet ir laiku pastebėti, kada šaltis jau nebėra vien tik nepatogumas.