Socialiniuose tinkluose besiformuojantys vyriškumo, „manosferos“ ir vadinamojo looksmaxing judėjimai dažnai vaizduojami kaip spontaniškos jaunimo mados. Tačiau nauja analizė juos apibrėžia kaip daug pavojingesnį reiškinį – pelningą „vyriškų nuoskaudų industriją“, kuri uždirba milijonus eurų iš to, kad jaunus vyrus verčia jaustis menkaverčiais.
Informacinio karo ir ekstremistinių judėjimų tyrėja Christina Wilford aiškina, jog tai ne pavieniai guru, o ištisas komercinis ekosistemos modelis, kurio esminis kuras – vyrų nepasitenkinimas ir baimės.
Kaip veikia nuoskaudų verslas?
Wilford išskiria tris pakopas: aspiracinę vilionę, nuoskaudų sužadinimą ir pasitikėjimo monetizavimą. Iš pradžių jaunuolis ieško visiškai nekaltų patarimų – sporto programos, mitybos plano, odos priežiūros ar stiliaus.
Tačiau algoritmai greitai nukreipia jį į agresyvesnį turinį: neva „alfa“ vyrų pamokas, skundus dėl feminisčių, nuolat kartojamą žinutę, kad be idealaus žandikaulio, ūgio ar raumenų jis esą pasmerktas nesėkmei.
Čia atsiranda looksmaxing – kūno ir veido „optimizavimo“ kultas, žadantis pakeisti gyvenimą per chirurgiją, papildus ar pavojingas procedūras. Wilford komandos duomenimis, vos 216 tokių temų influenceriu laikotarpiu nuo 2024 iki 2026 metų sugeneravo apie 14,6 mlrd. peržiūrų trijose didžiosiose platformose.
„Tai ne natūraliai kilęs judėjimas, o plėšri rinka, kurią ugdo pačios platformos“, – pabrėžia Wilford.
Algoritmai ir dirbtiniai konfliktai
Pasak tyrėjų, viena didžiausių problemų – socialinių tinklų algoritmų logika. Kuo turinys ekstremalesnis, labiau keliantis pyktį ar pavydą, tuo daugiau sąveikų ir pajamų jis atneša.
Todėl vyriškumo influenceriai nuolat kuria dirbtinius konfliktus: tarpusavio „alfa“ varžybas, tarpusavio „cancelinimą“, įžeidžius ginčus. Tai primena realybės šou – triukus, kuriais dalijamasi, kritikuojama, bet iš tiesų auga auditorijos ir prenumeratų skaičius.
Ypač pelninga vidutinio dydžio kūrėjams, kurių dauguma visuomenei beveik nežinomi, bet jie kruopščiai kopijuoja sėkmingiausių veikėjų modelį ir skverbiasi į naujas šalis bei kalbų erdves.
Nuo papildų iki kursų ir kriptos
Monetizavimas dažniausiai prasideda nuo „mentoriaus“ kursų ar uždarų grupių. Jaunuoliams žadama „tikra vyriška bendrystė“, finansinė sėkmė ir garantuota sėkmė santykiuose už keliasdešimt eurų per mėnesį.
Vėliau siūlomi abejotini papildai, peptidai, „biohackingo“ programos ar net rizikingos medicininės procedūros, kurių veiksmingumas ir saugumas dažnai neįrodytas. Greta to – kriptovaliutų schemos ir investiciniai „klubai“, skatinantys pinigus pervesti į sunkiai atsekamas priemones.
Wilford teigimu, bendras srautas siekia daugiamilijonines sumas eurų, tačiau tiksliai įvertinti mastą sudėtinga, nes platformos neskaidriai atskleidžia pajamas ir reklamos srautus.
Ką gali daryti visuomenė?
Ekspertė siūlo šį reiškinį vertinti pirmiausia kaip vartotojų apsaugos ir sukčiavimo problemą, o ne tik kultūrinį karą. Esą būtinos griežtesnės taisyklės, kas ir kaip gali reklamuoti sveikatos produktus, finansinius kursus ar prenumeratas socialiniuose tinkluose.
„Vien nuoširdus patarimas jaunuoliams ‚būkite kritiški‘ nepadės, kai visa sistema sukurta taip, kad apeitų jūsų kritinį mąstymą“, – sako Wilford.
Jos manymu, tik politinė valia pažaboti platformų pelną iš manipuliacijų ir nuoskaudų gali pristabdyti industriją, kuri šiandien iš jaunuolių nesaugumo kuria itin pelningą globalų verslą.
