Milenialai – apie 1981–1996 metais gimusi karta – šiandien jau sudaro didžiausią gyventojų dalį JAV ir daugelyje Vakarų šalių. Tačiau paradoksas tas, kad būdami pačiame darbingo amžiaus įkarštyje, jie dažnai nesijaučia „tikrais“ suaugusiais.
Dalis jų dirba atsakingus, gerai apmokamus darbus, tačiau grįžę namo gyvena taip, lyg būtų dar studentai: nuomojasi mažą butą, valgo pusfabrikačius ir vakarus leidžia prie ekrano.
Kas yra laukiamojo efektas?
Psichologai vis dažniau mini vadinamąjį laukiamojo efektą. Tai būsena, kai žmogus jaučiasi tarsi gyvenimo laukiamajame – jis tvarkosi kasdienius reikalus, bet viduje įsitikinęs, kad „tikrasis“ gyvenimas dar tik prasidės.
Daugeliui milenialų šis jausmas susijęs su tradiciniais suaugystės ženklais: nuosavo būsto įsigijimu, stabilia karjera, santuoka ir vaikais. Kol šių etapų nėra, atrodo, kad dabartis – tik laikina stotelė.
Tyrimai rodo, kad daugiau kaip 50 proc. milenialų ir Z kartos atstovų mano, jog jie niekada iki galo neišmoko „gyventi kaip suaugę“. Net 63 proc. teigia, kad niekas jų realiai neparuošė suaugusiojo gyvenimui.
Ekonominė realybė prieš amerikietišką svajonę
Jų tėvų karta dažnai turėjo visai kitokias starto sąlygas. Pokario ekonomikos pakilimo metais Vakaruose paprastam vidurinės klasės darbuotojui buvo lengviau įsigyti būstą, automobilį ir išlaikyti šeimą iš vieno atlyginimo.
Šiandien namų kainos daugybėje miestų atitrūko nuo atlyginimų. JAV duomenimis, beveik pusė milenialų vis dar nuomojasi būstą, o apie trečdalis pasikliauja papildomu gig ekonomikos darbu. Maždaug trys ketvirtadaliai gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, todėl netikėta liga ar atleidimas gali greitai nustumti prie finansinės bedugnės.
Neapibrėžtumas stabdo ir ilgalaikius sprendimus. Vėluoja santuokos, vaikai, atsakingas investavimas – dalis jaunų žmonių net neturi galimybių reguliariai atsidėti santaupoms.
Nostalgija ir nuotolinis gyvenimas
Ši įtampa skatina trauktis į saugesnį pasaulį – vaikystės prisiminimus ir interneto pramogas. Milenialai išsiskiria ryškia nostalgija 9-ajam ir 10-ajam dešimtmečiams: senoms konsolėms, filmams, vaikystės prekių ženklams.
Psichologai pastebi, kad nostalgija trumpam ramina, bet jei ji tampa nuolatiniu pabėgimu, žmogus rizikuoja „užstrigti“ praeityje ir vengti realių sprendimų dėl ateities. Tai ypač ryšku, kai gyvenimas vis labiau persikelia į socialinius tinklus ir nuotolines pramogas.
Kaip išeiti iš laukiamojo?
Nors struktūrinės problemos – brangūs būstai, nestabilus darbas, infliacija – neišnyks vien asmens pastangomis, psichologai pabrėžia, kad visiško saugumo signalo laukti beprasmiška. Nėra gydytojo, kuris pakviestų iš laukiamojo – sprendimą priimti teks patiems.
Maži, bet nuoseklūs žingsniai gali tapti naujos suaugystės versijos pagrindu: sąmoningas biudžetas, simbolinės, bet reguliarios investicijos, gyvi socialiniai ryšiai, ribotas bėgimas į nostalgiją.
Šiandieninė suaugystė tikrai atrodo labiau chaotiška nei ankstesnėms kartoms, bet tai nereiškia, kad ji neįmanoma. Kiekviena karta iš naujo apibrėžia, ką reiškia būti suaugusiam – milenialams šis uždavinys tiesiog sudėtingesnis ir mažiau panašus į senąją televizoriaus ekrane matytą svajonę.
