Kinija meta iššūkį JAV Mėnulyje: abi supervalstybės nusitaikė į strategiškai svarbų kraterį

Kinija ruošiasi vienai ambicingiausių pastarųjų metų kosminių misijų. „Chang’e 7“ aparatas artimiausiais metais turėtų nusileisti Mėnulio pietų ašigalyje ir pradėti kelią į nuolatinę kinų bazę. Tai tiesioginė JAV Artemidės programos konkurentė ir reali galimybė Pekinui tapti pirmuoju, kuris praktiškai įsitvirtins strategiškai svarbiausioje Mėnulio vietoje.

Kinijos nacionalinė kosmoso administracija „Chang’e 7“ pristato kaip ketvirtosios savo Mėnulio tyrimų programos fazės pradžią. Pirmosios trys fazės nuo 2007 metų apėmė orbiterių skrydžius, sėkmingus nusileidimus su roveriais bei Mėnulio grunto pargabenimą tiek iš priekinės, tiek iš tolimosios pusės. Kol kas Kinija išlaiko nepriekaištingą Mėnulio nusileidimų statistiką be nė vienos nesėkmės.

Mūšis dėl Šekltono kraterio

Nors Mėnulis didelis, tiek Kinija, tiek Jungtinės Valstijos žvilgsnį sutelkė į labai konkretų tašką – Šekltono kraterį pietų ašigalyje. Jo dugnas paskendęs amžinoje tamsoje ir veikia kaip vadinamasis šaltasis spąstas, kuriame per milijardus metų galėjo susikaupti vandens ledo. Kraterio kraštas tuo pat metu beveik nuolat apšviestas Saulės, tad suteikia idealias sąlygas saulės jėgainėms.

NASA planuoja misiją „Moon Base One“ į vakarinį Šekltono kraštą, tačiau ją stabdo vėluojanti „New Glenn“ raketa. Kinija nusitaikiusi į pietrytinį kraterio pakraštį ir ketina startuoti su patikima „Long March 5“ raketa. Staiga Mėnulis nebeatrodo toks didelis, kai dvi supervalstybės rengiasi leistis vos keliasdešimties kilometrų atstumu viena nuo kitos.

Robotas šuolininkas ir vandens paieškos

„Chang’e 7“ neš keturis pagrindinius komponentus: orbiterį, nusileidimo platformą, roverį ir mažą raketinį droną–šuolininką. Orbiteris du mėnesius detaliai kartografuos pietų ašigalį iki akmenų, prilygstančių vakarienės lėkštės dydžiui. Tai būtina, nes žemas Saulės kampas ir nelygus reljefas smarkiai apsunkina saugų nusileidimą.

Nusileidus, roveris su vertikalia saulės baterija tyrinės apšviestą kraterio kraštą. Tuo metu dronas šuolininkas trumpam nusileis į nuolatinėje tamsoje esantį dugną, paims grunto mėginį ir grįš į Saulės šviesą. Ten specialus analizatorius ieškos vandens molekulių ir vandenilio izotopų, kurie patvirtintų ar paneigtų ledo sluoksnio hipotezę.

Teisinės ir geopolitinės pasekmės

Vanduo Mėnulyje būtinas ne tik žmonių išgyvenimui. Išskyrus jį į vandenilį ir deguonį elektrolizės būdu, gaunamas raketinis kuras. Tai reikštų, kad Mėnulio pietų ašigalis galėtų tapti savotiška kosmine degaline ir atspirties tašku tolesnėms misijoms į Saulės sistemą.

Tarptautinė teisė kol kas nespėja vytis technologijų. 1967 metais pasirašyta Kosmoso sutartis draudžia valstybei „pasisavinti“ Mėnulio teritorijas, tačiau nieko nekalba apie išgautų išteklių nuosavybę. JAV inicijuoti Artemidės susitarimai pripažįsta teisę valdyti iškastą žaliavą, bet Kinija prie jų nėra prisijungusi. Todėl realybėje vis labiau ryškėja faktinės kontrolės principas: kas pirmas sugebės saugiai išgauti vandenį, tas turės didžiausią žodį formuojant taisykles būsimoje Mėnulio ekonomikoje.