Ar Europa apsigintų be JAV? Ekspertas įvardijo, kiek metų prireiktų pasiruošti savarankiškai

Jungtinėms Valstijoms vis labiau orientuojantis į Kiniją ir Ramiojo vandenyno regioną, Europoje iš naujo keliami klausimai apie žemyno saugumą. Ar Europa gali apsiginti pati ir kiek reali yra sena Europos armijos idėja?

Apie tai kalbėdamas žurnalo „The Economist“ Vašingtono biuro vadovas Shashankas Joshi pabrėžia: politiškai Europa bunda, tačiau praktinė integruotos karinės galios pusė vis dar labai trapi.

Europos armija: vizija be „klijų“

Pasak analitiko, europietiška armija kol kas – labai tolima perspektyva. Trūksta esminio elemento: vieningų vadovavimo ir sprendimų priėmimo „klijų“, kurie pavienes nacionalines pajėgas paverstų viena jėga.

Šiandien NATO karinė vadovybė remiasi amerikiečių stuburu. Aukščiausiasis sąjungininkų Europoje vadas – JAV keturių žvaigždučių generolas, jo pavaldume veikia oro, sausumos ir jūrų komandos, taip pat ilgus metus vadovaujamos amerikiečių.

„Nėra prasmės kalbėti apie europietišką armiją, jei Europai vis dar reikia Amerikos, kad ši viską suklijuotų į veikiančią visumą“, – sako Sh. Joshi. Jo vertinimu, net optimistiškai žvelgiant, europietiškam savarankiškumui reikėtų mažiausiai 5–10 metų ir milžiniškų investicijų.

NATO europėjimas ir nauji lyderiai

Vis dėlto NATO jau tampa labiau europietiška politine ir karine prasme. Daugiau europiečių karininkų perima jungtinių pajėgų vadovybę, sparčiai auga žemyno gynybos biudžetai ir pajėgumai.

Šiandien didžiausia gynybos išlaidų dalis Europoje tenka Vokietijai, o ne Jungtinei Karalystei ar Prancūzijai. Berlynas pirmasis pasiuntė pilną brigadą – apie 4 000 karių – nuolatinei dislokacijai Lietuvoje, taip imdamasis simbolinio lyderio vaidmens NATO rytiniame flange.

NATO šalys Hagos viršūnių susitikime sutarė iki 2035 metų siekti 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai ir dar 1,5 proc. skirti su gynyba susijusiam atsparumui. Nors dalis valstybių, pavyzdžiui, Ispanija, ginčija tokių sumų būtinybę, rytų ir šiaurės europiečiai artėja prie šių tikslų, o kai kurie – juos jau viršija.

Politika, pinigai ir JAV vaidmuo

Sh. Joshi pabrėžia, kad skaičiai nebuvo ištraukti iš oro. 3,5 proc. tikslas išvestas iš konkrečių NATO gynybos planų ir sąjungininkams priskirtų užduočių, apimančių fronto atkarpas, pajėgų kiekį ir reikalingą techniką.

Tačiau didžiausias iššūkis – ne skaičiavimai, o politika. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, planuodama iki 2030 metų gynybai skirti apie 2,7 proc. BVP, vėliau turėtų per penkerius metus šoktelėti beveik 1 proc. punkto. Tai reikštų dešimtis milijardų eurų, kuriuos tektų rasti mažinant socialines išlaidas arba didinant mokesčius.

Net ir hipotetiniu Jungtinių Valstijų pasitraukimo atveju, analitiko teigimu, europiečiai greičiausiai ne kurtų viską nuo nulio, o perimtų NATO struktūras, štabus ir infrastruktūrą. „Geriau turėti aljansą su sumažintu JAV dalyvavimu nei neturėti jo visai“, – akcentuoja Sh. Joshi.

Todėl realiausia perspektyva artimiausiais dešimtmečiais – ne formali Europos armija, o vis labiau europietiškas NATO, kuriame žemyno šalys prisiima didžiąją finansinės ir karinės naštos dalį, bet išsaugo JAV kaip esminį atgrasymo ramsčį.