Kas nutiktų, jei išnaikintume visus uodus? Išgelbėtume tūkstančius gyvybių, bet kaina gali nustebinti

Mintis vienu mygtuko paspaudimu ištrinti visus uodus iš Žemės paviršiaus skamba viliojančiai. Šie vabzdžiai nėra tik erzinantis vasaros palydovas – tai daugiausia žmonių gyvybių nusinešantis gyvūnas pasaulyje.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nuo ligų, kurias platina uodai, miršta apie 700 000 žmonių. Daugiausia aukų pareikalauja maliarija, taip pat plinta dengės karštligė, geltonoji karštligė, Zikos ir Vakarų Nilo virusai.

Maži vabzdžiai, milžiniškas poveikis

Patys uodai nėra ligos sukėlėjai, jie veikia kaip vektoriai – perneša parazitus ir virusus nuo žmogaus žmogui. Ypač nukenčia tropinės ir subtropinės šalys, tačiau klimato kaita plečia rizikos zonas.

Šylantis klimatas ir drėgnesnės žiemos sudaro palankesnes sąlygas uodams veistis naujose teritorijose ir didesniame aukštyje. Tyrimai rodo, kad tokios ligos kaip dengė diagnozuojamos vis dažniau regionuose, kurie anksčiau buvo laikyti per vėsūs šiems uodams.

Mokslininkai skaičiuoja, kad pasaulyje egzistuoja daugiau kaip 3 500 uodų rūšių, tačiau tik nedidelė jų dalis platina žmonėms pavojingas ligas. Kanda tik patelės – kraujas joms yra baltymų šaltinis, būtinas kiaušinėliams subręsti.

Nuo DDT iki genų redagavimo

Praėjusio amžiaus viduryje plačiai naudotas insekticidas DDT padėjo drastiškai sumažinti maliarijos atvejų, tačiau vėliau paaiškėjo rimtos jo pasekmės aplinkai ir žmonių sveikatai. Daugelyje šalių šios medžiagos atsisakyta, o patys uodai įgijo atsparumą daliai nuodų.

Pastaraisiais metais išbandyti nauji metodai. Vienas jų – masiškai veisti patinus, užkrėstus bakterija Wolbachia. Tokie patinai apvaisina pateles, tačiau kiaušinėliai neišsirita, ir populiacija smunka.

Vis dėlto šis metodas brangus ir reikalauja nuolatinio uodų išleidimo. Be to, jis kol kas neveikia Anopheles genties uodų, kurie yra pagrindiniai maliarijos platintojai.

Dėl to kuriamos genų pavara paremtos technologijos, kai į uodų genomą įvedamas genas, beveik garantuotai perduodamas palikuonims. Teoriškai taip būtų galima greitai išplėsti sterilizuojantį arba maliarijai atsparų geną visoje rūšyje.

Tačiau čia atsiranda rimtų etinių klausimų. Genų pavara gali negrįžtamai pakeisti visą rūšį, o tokie bandymai gamtoje dar neleidžiami dėl didelės neapibrėžtos rizikos.

Ką prarastume be uodų?

Uodai yra daugelio ekosistemų dalis. Jais minta žuvys, varliagyviai, paukščiai, šikšnosparniai, kai kurios vėžlių rūšys. Suaugę uodai taip pat minta nektaru ir prisideda prie augalų apdulkinimo.

Dalis mokslininkų mano, kad ekosistemos prisitaikytų ir kitų rūšių vabzdžiai užimtų uodų vietą maisto grandinėje. Tačiau kiti perspėja, jog galimos netikėtos grandininės reakcijos – nuo vietinių rūšių nykimo iki naujų, galbūt dar pavojingesnių ligų pernešėjų atsiradimo.

Todėl vietoj visuotinio „išnaikinimo mygtuko“ vis labiau kalbama apie kelių priemonių derinį. Gyvenimo sąlygų gerinimas, prieiga prie švaraus vandens, kanalizacijos ir tinkamai naudojami insekticidais impregnuoti tinkleliai lovoms jau dabar ženkliai mažina sergamumą maliarija kai kuriuose regionuose.

Prie to prisideda ir klimato kaitos ribojimas, kuris gali sulėtinti ligų plitimą į naujas teritorijas. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikė strategija turi derinti socialinius sprendimus, atsakingą mokslo pažangą ir ekosistemų apsaugą.

Uodų keliama grėsmė akivaizdi, tačiau sprendimai turi būti išmintingi: pirmiausia išmokti juos kontroliuoti ir suprasti, o ne beatodairiškai naikinti.