Europos ekonomika siunčia netikėtą signalą: augimas sugrįžo, tačiau ekspertai ragina neatsipalaiduoti

Europos ekonomikos naujienos pagaliau skamba šiek tiek šviesiau. Vokietijoje, kuri dažnai vadinama Europos Sąjungos ekonomikos varikliu, antrąjį šių metų ketvirtį fiksuotas nedidelis bendrojo vidaus produkto augimas, o visa Europos Sąjunga per tą patį laikotarpį paaugo maždaug pusę procentinio punkto.

Nors rodikliai kuklūs, jie žymi posūkį po užsitęsusio sąstingio, kurį lėmė energijos kainų šuolis, infliacija ir geopolitiniai sukrėtimai. Tačiau ekspertai ragina nepervertinti šių skaičių ir klausia: ar tai tvarus atsigavimas, ar tik trumpalaikis atšokimas.

Augimas, kurį lėmė geopolitika

Ekonomistas Carstenas Brzeski iš ING atkreipia dėmesį, kad nuotaikos Europoje dažnai blogesnės nei realūs duomenys. Antrojo ketvirčio rezultatai buvo geresni nei baimintasi, o tai parodė, jog žemynas išlieka atsparesnis, nei manyta karo Artimuosiuose Rytuose ir aukštų energijos kainų fone.

Pasak jo, dalį augimo lėmė netikėtas veiksnys – prekybos sukrėtimai per Hormūzo sąsiaurį. Azijos gamintojai, labiau priklausomi nuo tiekimo per šį jūrų kelią, susidūrė su didesniais trikdžiais, todėl dalis užsakymų persikėlė į Europą.

Vis dėlto Brzeski pabrėžia, kad tai laikina parama. Investicijos daugelyje šalių išliko vangios, o vidaus vartojimą spaudžia išaugusios sąskaitos už energiją. Be naujo investicijų ciklo ir struktūrinių reformų sunku tikėtis ilgalaikio konkurencingumo atkūrimo.

Energetikos rinkos pasikeitė

Energijos ekspertė Carole Nakhle primena, kad dabartinės krizės poveikis labai skiriasi nuo septintojo ir aštuntojo dešimtmečių naftos šokų. Per kelis dešimtmečius energijos rinkos iš esmės pasikeitė: išaugo tiek energijos šaltinių, tiek tiekėjų įvairovė.

Nakhle pabrėžia, kad Jungtinės Valstijos tapo didžiausia naftos ir suskystintų gamtinių dujų eksportuotoja, o tai leido Europai po 2022 metais prasidėjusio karo Ukrainoje gana greitai atsisakyti rusiškų dujų. Tokios galimybės prieš 20 metų paprasčiausiai nebūtų buvę.

Ji ragina atsargiai vartoti sąvoką „energetinė nepriklausomybė“. Pasak ekspertės, tikroji energetinio saugumo atrama yra ne užsidarymas nuo importo, o diversifikavimas – tiek šaltinių (nuo iškastinio kuro iki atsinaujinančios energijos ir branduolinės), tiek tiekėjų.

Infliacijos ir žiemos išbandymas

Nakhle teigimu, energijos kainų svyravimai savaime nereiškia ilgalaikės infliacijos. Lemiamas veiksnys yra ne tai, kiek aukštai kainos pakyla, o kiek laiko jos išlieka aukštos. Kol kas, jos vertinimu, rinkos rado alternatyvius tiekimo kelius, o paklausa prisitaiko per taupymą ir technologinius pokyčius.

Vis dėlto abi pašnekovės pripažįsta, kad tikrasis atsparumo testas dar laukia. Artėjant žiemai, didės dujų ir naftos paklausa, Europa konkuruos su Azija dėl krovinių, o bet koks naujas geopolitinis sukrėtimas galėtų vėl pakurstyti infliaciją.

Europos centrinis bankas, vis dar persekiojamas 2022 metais įsišėlusios infliacijos, tęsia palūkanų didinimą, nors tai tiesiogiai ir nemažina energijos kainų. Tuo pat metu vyriausybės jau beveik atsisakė masinių kompensacijų už energiją ir tikisi, kad verslas ir gyventojai prisitaikys prie naujos kainų realybės.

Ekspertų nuomone, Europa nepasuko atgal nuo žaliosios transformacijos, tačiau užmojai tapo nuosaikesni. Vietoj greito iškastinio kuro pakeitimo kalbama apie energijos šaltinių papildomumą ir anglies dioksido mažinimą ten, kur tai techniškai ir ekonomiškai įmanoma.

Artimiausi metai parodys, ar dabartinis atsigavimas taps tvaresnio augimo pradžia, ar liks tik trumpu atokvėpiu ilgesnių išbandymų išvakarėse.