Už ramaus Japonijos veido slypi griežta realybė: mirties bausmės sistema šokiruoja net žmogaus teisių gynėjus

Japonija pasaulyje dažnai pristatoma kaip saugumo, mandagumo ir socialinės tvarkos pavyzdys. Tačiau už švaraus ir ramaus įvaizdžio slypi itin griežta ir uždara mirties bausmės sistema, kurią žmogaus teisių organizacijos vadina žeminančia ir nežmoniška.

Ši šalis yra viena iš nedaugelio išsivysčiusių demokratijų, kartu su Jungtinėmis Valstijomis, Singapūru ir Taivanu, kurios vis dar reguliariai vykdo mirties bausmes.

Kas patenka į Japonijos mirties eilę?

Skirtingai nei kai kurios valstybės Artimuosiuose Rytuose ar Pietryčių Azijoje, Japonija mirties bausmę taiko tik dėl nužudymų, dažniausiai – daugkartinių ir ypač žiaurių. Tai tokie atvejai kaip vadinamasis „Twitterio žudikas“ Takahiro Shiraishi, 2017 metais nuviliodavęs į savo butą ir nužudęs devynis žmones.

Kitas visuomenę sukrėtęs nusikaltėlis – Tomohiro Kato, 2008 metais sunkvežimiu įvažiavęs į minią Tokijuje ir peiliu nužudęs bei sužeidęs daugiau kaip dešimt žmonių. Tokiose akivaizdžiose bylose nuosprendis mirties bausme sulaukia plataus visuomenės pritarimo.

Slapti nuosprendžiai ir tylos kameros

Pagrindinė kritika Japonijos sistemai – ne pati kilpa, o tai, kas vyksta iki jos. Nuteistieji metais laikomi griežtoje vienutėje, kur beveik draudžiama bendrauti su kitais kaliniais, o tylos režimas tampa kasdienybe.

Skirtingai nei daugelyje šalių, Japonijoje nenurodomos būsimos egzekucijų datos nei visuomenei, nei patiems kaliniams. Nuteistasis apie savo mirtį sužino tik likus maždaug valandai, o šeima paprastai informuojama jau po egzekucijos.

Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad nuolatinis nežinojimas, ar ši diena nebus paskutinė, yra psichologinė kankynė. Tuo metu valdžia aiškina, esą taip siekiama „apsaugoti“ kalinį nuo ilgalaikio streso.

Absoliutus pasitikėjimas prisipažinimais

Dar viena tamsioji sistemos pusė – istorinė priklausomybė nuo prisipažinimų. Policija gali apklausti įtariamąjį iki 23 dienų be advokato dalyvavimo, o tai, kaip rodo praktika, sudaro sąlygas spaudimui ir prievartai.

Ryškus pavyzdys – buvęs boksininkas Iwao Hakamata, kuris mirties eilėje praleido beveik 50 metų. Jis vėliau pasakojo apie ilgas, agresyvias apklausas be poilsio ir bado situacijas, kol galiausiai pasirašė prisipažinimą.

Vėlesni DNR tyrimai parodė, kad pagrindiniai įrodymai prieš Hakamata buvo abejotini, ir 2024 metais jis buvo galutinai išteisintas. Tokios istorijos kelia klausimą, kiek kitų nuteistųjų galėjo būti pasmerkti remiantis trapiais ar prievarta gautais prisipažinimais.

Visuomenės parama ir atviri klausimai

Nors tarptautinės organizacijos ragina Japoniją atsisakyti mirties bausmės arba bent jau reformuoti sistemą, šalies visuomenė jai išlieka palanki. Vyriausybės apklausos rodo, kad daugiau kaip 80 proc. gyventojų remia mirties bausmę.

Argumentas paprastas: itin žemas nusikalstamumas ir saugios gatvės esą patvirtina griežtos sistemos veiksmingumą. Tačiau kriminologai pabrėžia, kad aiškios priežasties ir pasekmės sąsajos čia nėra – daugelis šalių be mirties bausmės taip pat pasižymi mažu nusikalstamumu.

Japonijos pavyzdys verčia klausti, ar tvarka, paremta slaptumu ir ilgalaike psichologine įtampa, iš tiesų dera su modernios demokratijos ir žmogaus teisių standartais.