Daugelis daro vieną klaidą: psichologas paaiškino, kodėl pyktis iš tiesų gali būti naudingas

Pykčio dažniausiai kratomės: jis gąsdina, gadina santykius, atrodo nevaldomas. Tačiau vis daugiau psichologų teigia, kad ši emocija pati savaime nėra nei bloga, nei pavojinga – svarbiausia, kaip ją suprantame ir panaudojame.

Psichologas ir pykčio tyrėjas Ryanas Martinas savo pranešime TEDx konferencijoje aiškina, kodėl pyktis yra evoliuciškai naudingas ir kaip jis gali tapti sveika jėga mūsų gyvenime, jei išmokstame su juo elgtis sąmoningai.

Kas iš tikrųjų mus supykdo?

Kasdienybėje dažnai sakome: „mane supykdė eismas“, „užvirė kraujas dėl kolegos“. Atrodo, kad mus užvaldo aplinkybės. Tačiau, anot R. Martino, erzintojai – nuo lėtų vairuotojų iki neteisingų sprendimų darbe – nėra vienintelė pykčio priežastis.

Pykčio užtaisas kyla tada, kai situacija atrodo nemaloni, neteisinga, trukdo mūsų tikslams, galėjo būti išvengta ir palieka mus bejėgius. Bet lemiamas vaidmuo tenka tam, kaip mes visa tai interpretuojame, o ne pačiam įvykiui.

Psichologai tai vadina pirminiu ir antriniu įvertinimu. Pirmiausia nusprendžiame, ar tai gera ar bloga, teisinga ar neteisinga. Vėliau – kiek tai rimta ir ar sugebėsime susitvarkyti. Tas pats lėtas automobilis priekyje gali būti menka smulkmena arba „gyvenimą sugriovęs monstras“, jei skubame į svarbų pokalbį dėl darbo.

Pavojingi mąstymo spąstai

R. Martinas išskiria kelis mąstymo modelius, kurie pyktį paverčia chronišku ir destruktyviu. Vienas dažniausių – katastrofizavimas, kai kiekviena kliūtis mintyse užauga iki „didžiausios nelaimės“.

Kiti spąstai – kaltės priskyrimas ten, kur jos nėra, perdėtas apibendrinimas („man niekada nesiseka“), reikalavimas, kad kiti visada prisitaikytų prie mūsų, ir užgaulūs, žeminantys etikečių klijavimai. Tokios mintys kursto agresiją ir ilgam išbalansuoja.

Vis dėlto, anot psichologo, ne visos pykčio mintys yra iškraipytos. „Pasaulyje tikrai yra neteisybės ir savanaudiškumo. Pykti, kai su mumis elgiamasi blogai, yra ne tik normalu, bet ir teisinga“, – sakė Ryanas Martinas.

Pyktis kaip teisingumo signalas

Pykčio šaknys – evoliucinės. Kaip baimė įspėja apie pavojų, taip pyktis signalizuoja apie neteisybę ir pažeistas ribas. Kūnas reaguoja: padažnėja pulsas, pagreitėja kvėpavimas, raumenys įsitempia – tai parengia mus veikti.

Skirtumas tas, kad šiandien nebegalime ir neturime „pulti su kuoka“. Tačiau turime gebėjimą reguliuoti emocijas, sustoti ir sąmoningai pasirinkti, ką darysime su tuo, ką jaučiame.

Pernelyg dažnai patarimas „nusiramink“ reiškia tyliai susitaikyti su neteisybe. R. Martinas siūlo pyktį matyti kaip motyvaciją: taip, kaip troškulys skatina gerti, pyktis gali paskatinti keisti tai, kas neteisinga.

Kaip pyktį paversti jėga?

Ne kiekviena kasdienė smulkmena verta mūsų sprogstančių emocijų, tačiau didelės problemos – rasizmas, patyčios, sisteminė nelygybė, aplinkos niokojimas – pagrįstai kelia pyktį. Tai signalas, kad ribos peržengtos ir būtina reakcija.

Šią energiją galima nukreipti labai įvairiai: prisijungti prie pilietinių iniciatyvų, rašyti, kurti meną, telkti bendruomenes, ginti silpnesnius. Svarbiausia ne slopinti jausmą, o išgirsti, ką jis sako, ir sąmoningai pasirinkti veiksmą.

Pasak R. Martino, pyktis tampa pavojingas tik tada, kai jis nevaldomas ir destruktyvus. Kai jį priimame kaip signalą apie neteisybę ir išmokstame nukreipti į prasmingus pokyčius, ši emocija gali tapti viena stipriausių mūsų sąjungininkių.