Ar genetiškai modifikuotas maistas tikrai pavojingas? Mokslininkų atsakymas gali nustebinti

Genetiškai modifikuoti organizmai, trumpiau – GMO, Vakarų pasaulyje naudojami daugiau kaip 30 metų. Jungtinėse Valstijose daugiau kaip 90 proc. kai kurių pagrindinių kultūrų, pavyzdžiui, kukurūzų ir sojų, auginama būtent biotechnologijų pagalba. Tačiau apklausos rodo, kad didelė dalis gyventojų vis dar nepasitiki tokiu maistu.

2020 metais atlikta apklausa JAV parodė, kad tik apie 27 proc. žmonių mano, jog GMO yra saugūs vartoti. Šį atsargumą dažnai maitina emocingi pasisakymai socialiniuose tinkluose, garsenybių kampanijos ir klaidinančios etiketės, o ne realūs moksliniai duomenys.

Kas iš tikrųjų yra GMO?

GMO – tai augalai ar kiti organizmai, kurių DNR buvo tiksliai pakeista siekiant suteikti jiems tam tikrų savybių. Pavyzdžiui, augalai gali tapti atsparesni ligoms, kenkėjams ar sausrai, reikalauti mažiau pesticidų arba turėti pagerintą maistinę vertę.

Iš esmės tai tikslesnė ir greitesnė tradicinio selekcinio veisimo versija. Žmonės augalus ir gyvūnus „genetiškai modifikuoja“ tūkstantmečius – rinkdami geriausias sėklas ir kryžmindami veisles. Dabartinės laboratorinės technologijos leidžia šį procesą valdyti labiau kontroliuojamu būdu.

Mokslas prieš baimes

GMO kritikų dažnai cituojamas vienas žiurkių tyrimas, kuriame esą nustatytas didesnis navikų ir mirtingumo dažnis. Tačiau šis darbas mokslo bendruomenėje buvo smarkiai sukritikuotas dėl prastos metodikos, o vėliau ir atšauktas iš žurnalo. Nacionalinės mokslų akademijos ir kitos institucijos nurodo, kad iš jo negalima daryti jokių išvadų.

Per daugiau kaip dešimtmetį, kai GMO plačiai vartojami visame pasaulyje, nenustatyta patikimų įrodymų, kad jie sukeltų specifinių sveikatos problemų žmonėms. Tyrimai rodo, kad genetiškai modifikuotas maistas nėra alergiškesnis nei įprastas, o naujos veislės privalo būti tikrinamos dėl galimo alergenų atsiradimo.

Dažnai minimas ir vadinamasis BT toksinas – baltymas, kuris naikina tam tikrus vabzdžius. Žmogaus virškinimo sistema jį suskaido, todėl jis nelaikomas kenksmingu vartotojams. Tai, kas nuodinga vabzdžiams, nebūtinai pavojinga žmonėms – kaip ir šokoladas šunims, bet ne žmonėms.

Etiketės ir rinkodara

Pastaraisiais metais Jungtinėse Valstijose ir kitur išpopuliarėjo „be GMO“ žymėjimai. Juos suteikia nevyriausybinės organizacijos, o gamintojai už tokią etiketę moka ir dažnai perkelia papildomą kainą vartotojams. Be to, „be GMO“ kartais žymimi produktai, kurių apskritai neįmanoma genetiškai modifikuoti, pavyzdžiui, druska.

Tuo pat metu dalis didžiųjų prekių ženklų ir garsenybių deklaruoja atsisakantys GMO, nors mokslinės priežastys tam dažnai nepateikiamos. Tokia komunikacija dar labiau stiprina įspūdį, kad genetiškai modifikuotas maistas savaime pavojingas, nors nepriklausomos ekspertų komisijos to nepatvirtina.

Galimos naudos ir ateitis

Mokslininkai pabrėžia, kad genetinis modifikavimas yra tik įrankis – jo poveikis priklauso nuo to, kaip jis taikomas ir kaip griežtai reguliuojamas. Pavyzdžiui, „Golden Rice“ ryžiai sukurti taip, kad padėtų sumažinti vitamino A trūkumą šalyse, kur šis sutrikimas lemia vaikų aklumą.

Kitos veislės, tokios kaip nelinkstantys paruduoti obuoliai ar mažiau akrilamido kepimo metu sukaupiantys bulvių produktai, gali prisidėti prie maisto švaistymo mažinimo ir geresnės mitybos kokybės. Atsižvelgiant į klimato kaitą ir augantį gyventojų skaičių, didesnis derlingumas ir mažesnis pesticidų naudojimas tampa ne tik ūkininkų, bet ir visos visuomenės interesu.

Tyrimai rodo, kad žmonių nuomonė apie GMO gerokai pagerėja, kai jie gauna aiškios, patikrintos informacijos apie šias technologijas. Todėl diskusijose apie genetiškai modifikuotą maistą vis svarbiau remtis ne baimėmis ar reklaminiais šūkiais, o nepriklausomais moksliniais įrodymais.