Kodėl viena turtingiausių pasaulio valstybių spausdina vis daugiau pinigų? Atsakymas nustebina

Šveicarija jau ilgiau nei pusantro šimtmečio yra viena stabiliausių ir turtingiausių pasaulio šalių. Ši reputacija reiškia, kad geopolitinių neramumų metu investuotojai masiškai perka Šveicarijos frankus, laikydami juos saugia užuovėja. Tačiau paradoksas tas, kad patys šveicarai itin stipraus franko nenori.

Dėl augančios paklausos Šveicarijos nacionalinis bankas didžiuliais mastais spausdina frankus ir keičia juos į užsienio valiutas. Taip jis bando pristabdyti franko brangimą ir švelninti neigiamas pasekmes šalies ekonomikai.

Kas yra rezervinė valiuta?

Rezervinė valiuta – tai pinigai, kuriuos centriniai bankai ir kitos finansų institucijos laiko atsargose, nes jais pasitiki ir jie plačiai priimami tarptautiniuose atsiskaitymuose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pagrindinė pasaulio rezervinė valiuta išlieka JAV doleris.

Šveicarijos frankas taip pat laikomas saugia rezervine valiuta, tačiau jo dalis pasaulinėse atsargose nedidelė, nes pati Šveicarijos ekonomika nėra didelė. Vis dėlto frankas ilgainiui nuosekliai stiprėjo, o šalis garsėja politiniu stabilumu ir konservatyvia fiskaline politika.

Stiprus frankas – ne tik privalumas

Stiprėjanti valiuta atrodo patraukliai: šveicarų namų ūkiai, kurie ir taip yra tarp turtingiausių pasaulyje, už tą patį frankų kiekį gali įsigyti daugiau importuojamų prekių, o tai mažina infliaciją. Tačiau Šveicarija šiandien susiduria ne su infliacija, o su defliacijos rizika – kainos beveik neauga, o kai kuriais mėnesiais net krinta.

Dar svarbesnė problema – eksporto konkurencingumas. Staigus franko šuolis brangina Šveicarijoje pagamintas prekes užsienio pirkėjams ir smogia gamybos bei aukštųjų technologijų sektoriams. Skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, Šveicarijoje pramonės dalis bendrame vidaus produkte išliko aukšta ir stabili, todėl valiutos kursas čia itin reikšmingas.

Kaip Šveicarija saugo savo valiutą

Po 2008 metų finansų krizės Šveicarijos nacionalinis bankas ėmėsi nestandartinio žingsnio: spausdino frankus ir masiškai pirko užsienio valiutas. Kitaip nei daugelyje šalių, jis negalėjo paprastai finansuoti vyriausybės išlaidų, nes Šveicarijoje galioja konstitucinis valdžios skolos stabdis.

Dėl nuolatinių intervencijų banko užsienio valiutos rezervai išsipūtė iki maždaug 920 000 000 000 eurų – daugiau nei visos Šveicarijos ekonomikos metinė vertė. Didelė dalis šių lėšų investuota ne tik į kitų šalių obligacijas, bet ir į tarptautinių korporacijų, tokių kaip „Apple“, „Microsoft“, „Amazon“, „Meta“ ar „Nvidia“, akcijas.

JAV kaltinimai ir aklavietė

Tokia politika neliko nepastebėta Vašingtone. Donaldo Trumpo administracija Šveicariją kaltino nesąžiningai manipuliuojant valiutos kursu ir dėl to taikė iki 39 proc. dydžio muitus kai kurioms prekėms. Formaliai kritikuojama tai, kad Šveicarijos nacionalinis bankas sąmoningai silpnina franką, kad apsaugotų eksportuotojus.

Paradoksas tas, kad pats bankas papuolė į spąstus: milžiniško rezervų portfelio greitai parduoti jis negali, nes tai dar labiau stiprintų franką ir gilintų defliacijos riziką. Net per po pandemijos kilusios infliacijos bangą pavyko sumažinti rezervus tik maždaug penktadaliu.

Šveicarijos situacija atskleidžia, kad pernelyg didelė sėkmė ir stabilumas gali turėti netikėtų pasekmių. Šaliai, kuri daugeliui atrodo finansinis rojus, tenka spręsti, kaip valdyti į ją plūstančius kapitalo srautus, negriaunant savo ekonomikos balanso ir nekonfliktuojant su didžiosiomis pasaulio galiomis.