Herpesu užsikrėtę milijardai žmonių: kodėl šis virusas organizme išlieka visam gyvenimui?

Dar pirmajame mūsų eros amžiuje Romos imperatorius Tiberijus uždraudė bučinius viešuose renginiuose, siekdamas suvaldyti mįslingą ligos protrūkį. Istorikai mano, kad tai galėjo būti burnos pūslelinės, arba herpeso, epidemija. Šiandien herpes simplex virusu užsikrėtusi daugiau nei pusė pasaulio gyventojų, o didelė dalis net neįtaria esantys nešiotojai.

Herpes simplex virusas skirstomas į dvi pagrindines rūšis: HSV-1 ir HSV-2. HSV-1 dažniausiai sukelia burnos pūslelinę – gerai pažįstamas pūsleles ant lūpų ar aplink jas. HSV-2 dažniau siejamas su lyties organų pūsleline, tačiau abiejų tipų virusai gali pažeisti ir kitas kūno vietas – pirštus, akis, odą.

Kaip virusas patenka į organizmą?

HSV plinta per tiesioginį kontaktą su užkrėsta oda ar gleivine, pavyzdžiui, bučiuojantis ar lytinių santykių metu. Virusui pakanka mikroskopinių odos ar gleivinės įtrūkimų, pro kuriuos jis patenka į ląsteles ir pradeda daugintis. Pirmoji infekcija daliai žmonių praeina beveik nepastebimai, kitiems sukelia skausmingas, skysčiu užpildytas pūsleles, karščiavimą, raumenų ir galvos skausmus.

Organizmas į tai reaguoja aktyvuodamas imuninę sistemą, tačiau HSV turi unikalią savybę – jis geba pasislėpti. Iš odos ar gleivinės virusas migruoja į netoliese esančias nervų ląsteles ir keliauja nervų skaidulomis iki nervų mazgų, vadinamų ganglijomis. Ten virusas tampa neaktyvus, nebesidaugina, tačiau ir neišnyksta.

Kodėl herpesas kartojasi?

Dormantinis virusas ganglijose gali vėl suaktyvėti. Tai dažniau nutinka susilpnėjus imuninei sistemai – sergant, patiriant didelį stresą, esant nuovargiui, po intensyvaus saulės poveikio ar kitų dirgiklių. Suaktyvėjęs virusas nervų skaidulomis keliauja atgal į odos paviršių, kur gali sukelti dilgčiojimą, niežėjimą ir vėl atsirandančias pūsleles.

Atkryčių dažnis labai įvairus: kai kuriems žmonėms jie kartojasi kas mėnesį, kitiems – tik kartą per kelerius metus. Net ir be matomų pūslelių oda ar gleivinė kartais išskiria virusą, todėl infekcija gali būti perduodama partneriui, žmogui net nežinant, kad tuo metu yra užkrečiamas.

Diagnozė ir gydymo galimybės

Herpesas dažnai lieka nediagnozuotas, nes simptomai būna nežymūs arba jų išvis nėra. Kraujo tyrimai šiuo atveju nėra tobuli – jie gali būti netikslūs ir neleidžia patikimai atskirti burnos bei lyties organų HSV-1 infekcijos. Patikimiausia diagnozė nustatoma tada, kai gydytojas apžiūri šviežią pūslelę ir iš jos paima mėginį laboratoriniam tyrimui.

Daugeliui žmonių herpesas nesukelia rimtų ilgalaikių sveikatos sutrikimų, tačiau atkryčiai gali būti skausmingi ir psichologiškai varginantys. Pagrindinis gydymo būdas – antivirusiniai vaistai, kurie slopina viruso dauginimąsi. Jie padeda greičiau sugyti pūslelėms, sumažina atkryčių dažnį ir, HSV-2 atveju, gali sumažinti perdavimo riziką partneriui maždaug 50 proc.

Laikantis saugesnio elgesio rekomendacijų – vengiant artimo kontakto paūmėjimo metu, naudojant prezervatyvus, atvirai kalbantis su partneriu – riziką galima dar labiau sumažinti. Laikui bėgant organizmas įgyja vis stipresnį imunitetą, todėl atkryčiai dažnai retėja ir tampa lengvesni.

Mokslininkai jau kelis dešimtmečius ieško būdų, kaip ne tik kontroliuoti, bet ir visiškai išgydyti HSV infekciją. Šiuo metu daug vilčių siejama su naujos kartos vakcinomis ir genų redagavimo technologijomis, kurios ateityje galėtų padėti sunaikinti virusą ten, kur jis slepiasi – nervų ganglijose. Kol kas herpesas išlieka lėtine, bet valdoma infekcija, su kuria, tinkamai ją prižiūrint, galima gyventi visavertį gyvenimą.