Po Paryžiumi slypi šiurpus pasaulis: kodėl milijonų žmonių palaikai atsidūrė katakombose?

Po Paryžiaus gatvėmis, kavinėmis ir butais driekiasi vienas didžiausių žmonių palaikų kompleksų pasaulyje. Paryžiaus katakombos, šiandien viliojančios smalsuolius iš viso pasaulio, atsirado ne dėl egzotiško kapinių projekto, o kaip desperatiškas sprendimas išspręsti miesto sanitarinę katastrofą.

Milijonai kaulų, sukrautų po žeme tvarkingomis sienomis, primena laiką, kai baimė užsikrėsti mirtinomis ligomis vertė miestą kardinaliai keisti požiūrį į mirtį ir laidojimą.

Pavojinga pavasario liūtis

1780 metais Paryžių talžė gausūs pavasario lietūs, smarkiai persunkę žemę. Namo, stovėjusio šalia Nekaltųjų kapinių miesto centre, rūsyje nuo spaudimo griuvo siena. Į rūsį staiga prasiveržė pūvančių lavonų masė – šimtmečiais čia laidotų paryžiečių palaikai.

Netrukus mieste pasklido kalbos, kad visi namo gyventojai susirgo nuo „blogo oro“, tvyrojusio dėl irimo. Perpildytos kapinės, kurių žemė buvo prisotinta kūnų liekanų, tapo nuolatiniu nerimo šaltiniu, kad visa gyvenvietė gali paskęsti ligose.

Nekaltųjų kapinės šimtmečiais buvo didžiausios ir svarbiausios Paryžiuje. Kaip ir daugelyje Europos miestų, anksti viduramžiais kapinės buvo įrengiamos už gyvenviečių ribų. Tačiau nuo IX amžiaus Bažnyčia pradėjo leisti laidoti šventoriuose, tiesiog prie bažnyčių, ir urbanistinės kapinės sparčiai pildėsi.

Bažnyčios kiemuose – kaulų jūra

Didėjant miestams ir daugėjant mirčių, senos kapinės ėmė tiesiog skęsti palaikuose. Kai kur, kaip Sedleco kaulyno koplyčioje Čekijoje, kaulai buvo perkeliami į specialias ossuarijas, kad atsirastų vietos naujiems palaidojimams. Tačiau Paryžiuje problema buvo daug didesnė – čia ilsėjosi ištisos kartos.

XVIII amžiuje, Švietimo epochoje, gydytojai ir mąstytojai ėmė garsiai kalbėti apie ryšį tarp higienos ir sveikatos. Nors apie mikrobus dar niekas tiksliai nežinojo, buvo įsitikinę, kad ligas platina „miazmos“ – dvokiančios, užkrėstos oro masės.

Todėl perpildytos, stipriai dvokiančios kapinės imtos laikyti tiesioginiu pavojumi visuomenės sveikatai. Paryžiaus gyventojai skundėsi smarve, baiminosi šulinių užteršimo ir vis dažniau reikalavo, kad valdžia rastų ilgalaikį sprendimą.

Požeminiai karjerai – netikėtas sprendimas

Didžiausias iššūkis buvo itin praktiškas: kur padėti milijonų paryžiečių palaikus? Atsakymas slypėjo jau egzistuojančiame, bet pamirštame pasaulyje – po žeme. Po Paryžiumi plytėjo milžiniškas apleistų kalkakmenio ir gipso karjerų tinklas, naudotas dar Romos imperijos laikais miesto statyboms.

XVIII amžiuje šie karjerai tapo pavojingi – pradėjo smegti žemė, griuvo namai, kai kurie tuneliai buvo nestabilūs. 1777 metais karalius Liudvikas XVI įkūrė specialią inžinierių tarnybą, kuri turėjo ištirti ir sutvirtinti požemius.

1785 metais karjerų generaliniam inspektoriui Šarlui Akselui Giomoa buvo pavesta dalį šių tunelių paversti milžiniška kripta. Taip gimė sumanymas surinkti iš miestinių kapinių iškastus kaulus ir perkelti juos į sutvirtintus karjerus.

Perkėlimas naktimis ir Bažnyčios pasipriešinimas

Katalikų Bažnyčia iš pradžių priešinosi šiai reformai – prarasdavo pajamas iš laidojimų ir kapinių priežiūros. Tačiau visuomenės sveikatos argumentas ir augantis spaudimas iš gyventojų pusės nusvėrė. Buvo nutarta kapines mieste uždaryti ir sistemingai ištuštinti.

Perkėlimas vyko daugiausia naktimis. Tai darė ir dėl tvarkos – valdžia bijojo, kad dienos metu vežimais gabenami kaulai sukels sumaištį ir pasipiktinimą. Kitas motyvas buvo sanitarinis: tikėta, kad tamsa ir vėsesnė oro temperatūra sumažins pavojingų „miazminių“ išgarų sklidimą.

Darbininkai rankomis kasė kapus, rinko kaulus, krovė juos į vežimus ir gabeno per miestą į karjerus. Didžioji dalis palaikų buvo tiesiog supilama į požemines ertmes be individualių ženklų. Tai buvo modernus, efektyvumu paremto mąstymo projektas, kuriame atmintis ir ritualas buvo antraeiliai.

Revoliucija ir „lygios mirties“ idėja

Didžiausias kaulų kiekis atkeliavo iš Nekaltųjų kapinių, tačiau vėliau buvo tuštinamos ir kitos Paryžiaus kapinės. Prancūzijos revoliucija, prasidėjusi 1789 metais, laikinai pristabdė perkėlimus, nors katakombos tuo metu buvo panaudotos ir kur kas tamsesniems tikslams.

1792 metų rugsėjį, vadinamųjų rugsėjo skerdynių metu, nužudyta per 1 000 kalinių. Dalis jų kūnų buvo skubiai paslėpti požemiuose, tarp senųjų miesto mirusiųjų. Vis dėlto katakombos nevirto naujomis kapinėmis – naujai mirusieji laidoti naujose sodų tipo kapinėse už miesto ribų.

Pasibaigus revoliucijai, kaulų perkėlimo projektas atgijo, o XIX amžiaus pradžioje Napoleonas suprato, kad ši erdvė gali tapti naujo tipo paminklu. 1809 metais jis nurodė sutvarkyti dalį chaotiškos katakombų erdvės ir atverti ją lankytojams.

Nuo sanitarinės priemonės iki turistų traukos

Darbininkai atrinko dalį kaulų, iš kurių buvo sukurtos tvarkingos sienos: iš kaukolių ir šlaunikaulių suformuoti fasadai, sukurti tarsi makabriški architektūriniai ornamentai. Tarp jų pakabintos lentelės su citatomis apie laikiną žmogaus gyvenimo prigimtį ir mirties neišvengiamumą.

Didžioji katakombų dalis, kur, kaip manoma, ilsisi apie 6 milijonai paryžiečių, taip ir liko beveik nepaliesta, tik su pažymėtomis buvusių kapinių pavadinimų vietomis. Čia šalia vieni kitų guli aristokratai ir darbininkai, plėšikai ir kariuomenės gynėjai, vaikai ir seni žmonės – be jokių socialinių skirtumų.

Neatsitiktinai XIX amžiaus fotografai ir rašytojai katakombas vadino „sumaišytos mirties lygybės“ vieta. Šiandien jos suvokiamos kaip vieta, kur sunaikinama socialinė hierarchija ir primenama, kad mirtis visus sulygina.

Šaltiniai nurodo skirtingai, tačiau dažnai minima, kad paskutiniai palaikai į katakombas galėjo būti perkelti net XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Nuo tada požemiai oficialiai tapo labiau atminties ir turizmo erdve, o ne sanitarine priemone.

Šiandien oficialiai lankoma tik nedidelė katakombų dalis, tačiau ji kasmet pritraukia šimtus tūkstančių žmonių. Nors lankytojus traukia siaubo ir paslapties aura, šios erdvės esmė – priminimas apie miestą, kuris buvo priverstas savo baimę mirties ir ligų paversti nauja, radikalia tvarka po žeme.