Ar gyventi šiltesniame krašte iš tiesų sveikiau? Mokslininkai pateikė atsakymą, kuris nustebins daugelį

Daugelis mūsų pajunta, kad nuotaika pakyla vos pasirodžius saulei. Kavinės prisipildo žmonių, daugiau šypsenų gatvėse, o galvoje ima kirbėti mintis: gal iš tiesų būtų sveikiau visam laikui persikelti į šiltesnį kraštą?

Šis klausimas rūpi ne tik lietuviams. Australijos gyventojas Michaelas, gyvenantis gana niūriame Melburne, klausia, ar moksliškai įrodyta, kad šiltas klimatas iš esmės geresnis sveikatai, ar tai tik mūsų pojūčiai ir psichologija.

Šiltesnis klimatas ir lėtiniai skausmai

Į pietų Ispanijos Andalūzijos kalnų kaimelius jau seniai kraustosi britų pensininkai, kenčiantys nuo artrito, fibromialgijos ar širdies ligų. Jie įsitikinę, kad saulė ir sausas karštis sumažina sąnarių skausmus, pagerina nuotaiką ir leidžia daugiau judėti lauke.

Viena iš jų, Carol, pasakoja, kad sergant lėtiniu nuovargiu ir fibromialgija jai ypač padėjo šiluma: ji mažiau jaučia sąnarių ir nervų skausmus ir dažniau nori išeiti iš namų. Kiti kalba apie lengvesnius artrito simptomus ir paprastesnę širdies ligų kontrolę, kai nereikia kovoti su šalčiu ir drėgme.

Tačiau vien žmonių įspūdžių mokslui nepakanka. Didelė Jungtinės Karalystės studija, kurioje apie 10 000 žmonių išmaniaisiais telefonais kasdien fiksavo skausmo lygį, o mokslininkai tai susiejo su vietos orų duomenimis, pateikė intriguojančią išvadą.

Paaiškėjo, kad didesnis oro drėgnumas, žemas slėgis ir stiprus vėjas reikšmingai siejosi su didesniu skausmu, o blogiausiomis dienomis skausmingų dienų tikimybė išaugdavo apie 20 proc. Tačiau tiesioginio ryšio tarp skausmo ir temperatūros ar lietaus nerasta – žmonės kentėjo ir karštyje, ir šaltyje panašiai.

Taigi šiluma savaime nėra stebuklingas vaistas sąnariams. Tyrėjai pabrėžia, kad nuotaika skausmui turi dar didesnę įtaką nei pats oras: prastesnė nuotaika dažnai eina kartu su stipresniu skausmu, tačiau neaišku, kas ką sukelia – ar skausmas blogina nuotaiką, ar bloga nuotaika sustiprina skausmą.

Saulės trūkumas, sezoninė depresija ir šviesos terapija

Jei pietų Ispanija atrodo kaip saulėtas rojus, Norvegijos miestelis Rjukanas – tikra priešingybė. Giliame slėnyje įsikūrusi vietovė žiemą kelis mėnesius visai nemato tiesioginės saulės šviesos, ji pasirodo tik netoliese esančių kalnų viršūnėse.

Čia dirbantis psichologas Bjornas Birkelandas sako, kad Rjukane sezoninio afektinio sutrikimo – žieminės depresijos – rodikliai siekia apie 15–16 proc., kai visoje Norvegijoje manoma esant 5–10 proc. atvejų. Žmonės skundžiasi nuolatiniu mieguistumu, energijos stoka, didesniu apetitu, svorio augimu, užsidarymu namuose.

Pagrindinis gydymo būdas – šviesos terapija. Pacientams skiriama kasdien apie pusvalandį sėdėti prie itin ryškios lempos, kuri imituoja dienos šviesą ir padeda sureguliuoti melatonino bei kitų hormonų gamybą. Tiesioginė saulė, jeigu tik yra galimybė ją pasiekti, taip pat veikia panašiai.

Rjukano gyventojai net ėmėsi novatoriško sprendimo: ant kalno įrengė didžiulius veidrodžius, nukreiptus į miestelio aikštę. Jie atspindi saulės šviesą ir sukuria nedidelę „šviesos salą“ tamsos apsuptyje. Vietos gyventojas Martinas Andersenas juokauja, kad tai tarsi „šypsenų mašina“ – žmonės susirenka į saulės lopinėlį, pakelia galvas ir akivaizdžiai nušvinta.

Kada saulė naudinga mūsų smegenims?

Jungtinių Valstijų mokslininkų tyrimai rodo, kad svarbiausia ne absoliuti temperatūra ar saulės kiekis, o pokytis po ilgesnio šalčio ir tamsos laikotarpio. Profesoriaus Oscaro Ybarros komanda nustatė, jog pavasarį, kai po šaltos žiemos pagaliau atšyla ir atsiranda daugiau saulės, žmonių nuotaika ir tam tikri pažintiniai gebėjimai pagerėja.

Tyrimai parodė, kad tie, kurie tokiomis dienomis bent pusvalandžiui išeina į lauką, geriau atlieka atminties užduotis ir yra labiau linkę peržiūrėti ir atnaujinti savo nuomonę apie kitus žmones. Kitaip tariant, tampame šiek tiek lankstesni, atviresni informacijai ir mažiau niūrūs.

Tačiau, anot mokslininkų, šis efektas silpsta, jei toks oras tampa kasdienybe. Gyventojai, kurie ištisus metus mato daug saulės ir panašią, apie 20 laipsnių siekiančią temperatūrą, su laiku prie to pripranta – pavasarinio „stebuklo“ nebelieka.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nuotaikai ir hormonų balansui svarbiausia yra dienos šviesos trukmė ir intensyvumas, o ne pats karštis. Serotonino – vadinamo laimės hormono – kiekis smegenyse ir jo apykaita siejami su galimybe kasdien gauti pakankamai natūralios šviesos, ypač lauke.

Kai per karšta: agresija ir klaidos

Vis dėlto „daugiau saulės“ nėra vienareikšmis gėris. Klimato kaitos kontekste vis dažniau kalbama apie karščio bangų poveikį sveikatai ir elgesiui. Ekonomistas profesorius Solomonas Hsiangas, analizuodamas istorinius duomenis, pastebėjo, kad ilgalaikiai klimato svyravimai sietini su didesniu konfliktų, neramumų ir net civilizacijų žlugimo dažniu.

Šiuolaikiniuose eksperimentuose jis ir kolegos tyrė, kaip karštis veikia kasdienį elgesį. Studentai buvo skirstomi į vėsesnes ir karštas auditorijas ir žaidė vadinamąjį „naikinimo žaidimą“, kuriame galėjo be jokios naudos sau sunaikinti kito žmogaus prizą.

Paaiškėjo, kad karštoje patalpoje žmonės dažniau rinkosi žalingą elgesį – sunaikindavo daugiau kito dalyvio laimėjimų. Tyrėjai daro išvadą, kad karštis trumpina mūsų „saugiklius“: tampame irzlesni, impulsyvesni ir lengviau išliejame susierzinimą ant kitų.

Analizuojant socialinių tinklų įrašus, pastebėta, kad kylant temperatūrai žmonės dažniau vartoja keiksmažodžius, rečiau rašo pozityvias žinutes. Tai rodo, kad šilumos perteklius gali pabloginti nuotaiką net tada, kai to patys iki galo nesuvokiame.

Biologiškai tai paaiškinama tuo, kad smegenys sunaudoja labai daug energijos, todėl mūsų organizmas turi nuolat šalinti perteklinę šilumą. Kai aplinka per karšta, šis mechanizmas veikia prasčiau, smegenų temperatūra šiek tiek pakyla, ir tai gali turėti įtakos sprendimų kokybei, dėmesio koncentracijai ir emocijų valdymui.

Ar verta bėgti į šiltesnį kraštą?

Grįžtant prie Michaelo klausimo, atsakymas nėra vienareikšmis. Lengvas klimato sušvelnėjimas, daugiau saulės ir mažiau drėgnų, vėjuotų dienų gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo sąnarių ligų ar nuotaikos sutrikimų. Tačiau vien šiluma dar negarantuoja geresnės sveikatos.

Mokslas rodo, kad labiausiai mus veikia reguliarus dienos šviesos gavimas, pakankamas judėjimas lauke ir subalansuotas temperatūros diapazonas, kuriame nejaučiame nei šalčio, nei alinamo karščio. Perkaitimas ir karščio bangos susijusios su didesne ligų, nelaimingų atsitikimų ir agresyvaus elgesio rizika.

Tad „saulės terapija“ egzistuoja tik su išlygomis. Saulė ir švelni šiluma gali pagerinti nuotaiką, pažintines funkcijas ir subjektyvų skausmo pojūtį, ypač po ilgos tamsios žiemos. Tačiau šviesą ir šilumą tenka derinti su apsauga nuo karščio, odos vėžio ir kitų rizikų – ypač šylant klimatui visame pasaulyje.