Pabandykite įsivaizduoti Visatos mastą: po šių skaičių į Žemę pažvelgsite visiškai kitaip

Gyvename mažoje mėlynai žalioje planetoje, kuri iš mūsų perspektyvos atrodo visaapimantis pasaulis. Tačiau vos pradėjus tolti nuo Žemės, greitai paaiškėja, kad mūsų namai kosminiu masteliu yra neįtikėtinai maži ir trapūs.

Jau pirmas žingsnis – žvilgsnis į Mėnulį – keičia mastelio pojūtį. Nors jis dominuoja nakties danguje, vidutinis atstumas iki jo siekia apie 384 400 kilometrų. Tarp Žemės ir Mėnulio būtų galima sutalpinti maždaug 30 Žemių, o automobiliu, važiuojant 100 kilometrų per valandą greičiu, kelionė truktų apie 160 dienų.

Ir vis dėlto žmonija sugebėjo ten nuvykti – tik 12 žmonių yra kada nors vaikščioję Mėnulio paviršiumi. Iš ten Žemė atrodo kaip mažas kabantis rutulys, o radijo signalui pirmyn ir atgal prireikia apie 2,5 sekundės.

Kelionė už Mėnulio ir Marso

Kitas žingsnis – Marsas. Jo ir Žemės atstumas svyruoja, bet gali siekti iki 401 milijono kilometrų. Tai – 986 kartus toliau nei Mėnulis. Iš Marso siunčiamas signalas iki Žemės keliauja apie 20 minučių, todėl greita dvipusė komunikacija tampa neįmanoma.

Dar toliau – „Voyager 1“ zondas, tolimiausias žmogaus sukurtas objektas, nutolęs apie 138 astronominius vienetus nuo Saulės, t. y. 138 kartus toliau nei Žemė. Jis juda maždaug 17 kilometrų per sekundę greičiu, bet net ir taip Saulės sistemą visiškai paliks tik po dešimčių tūkstančių metų.

Būtent „Voyager 1“ padarė garsųjį „blyškiai mėlino taško“ kadrą, kuriame Žemė tėra vos įžiūrima dulkelė Saulės spindulyje. Astronomas Karlas Saganas apie tai pasakė: „Čia – namai. Čia – mes. Visa, ką mylime, kuo tikėjome ir už ką kovojome, telpa šiame menkame taške“, – sakė Karlas Saganas.

Nuo Paukščių Tako iki kosminės infliacijos

Jei atsitraukiame dar labiau, matome Paukščių Tako galaktiką – daugiau nei 100 000 šviesmečių skersmens žvaigždžių sistemą su šimtais milijardų žvaigždžių ir planetų. Žemė yra menkoje jos pakraščių srities atkarpoje, o beveik visos plika akimi matomos žvaigždės telpa mažame dangaus lopinėlyje.

Mūsų galaktika priklauso vietinei galaktikų grupei, o ši – Mergelės superspiečiui, kuris dar tėra maža milžiniško Laniakėjos superspiečiaus dalis. Laniakėja driekiasi maždaug 520 milijonų šviesmečių ir talpina apie 100 000 galaktikų.

Visa tai – tik nedidelė matomos Visatos dalis. Manoma, kad joje yra mažiausiai 2 trilijonai galaktikų, o atstumas nuo Žemės iki bet kurio horizonto krašto siekia apie 46,5 milijardo šviesmečių. Tačiau pagal kosminės infliacijos teoriją visa Visata gali būti bent 150 sikstilijonų kartų didesnė nei mums matoma dalis.

Dalis tolimiausių sričių nuo mūsų tolsta greičiau nei šviesos greitis, todėl jų šviesa niekada nepasieks Žemės. Tai reiškia, kad, net jei žmonija gyvuotų be galo ilgai, liktų milžiniška nežinomo kosmoso dalis. Paradoksalu, bet šis suvokimas ne tiek menkina mūsų reikšmę, kiek primena, kiek daug dar turime atrasti.