Kas slepiasi giliausiose vandenyno gelmėse? Net 95 proc. jų žmonija iki šiol nėra ištyrusi

Trys ketvirtadaliai Žemės paviršiaus yra padengti vandeniu, tačiau didžioji dalis šių vandenų lieka beveik nežinoma. Jei sutrintume visų žemynų ir salų kalnus ir šiomis nuosėdomis užpildytume giliausias vandenynų įdubas, visa planeta atsidurtų po maždaug 3 kilometrų gylio vandens sluoksniu.

Vis dėlto realus vandenyno gylis kai kuriose vietose yra gerokai didesnis. Leidžiantis žemyn keičiasi ne tik šviesa ir temperatūra, bet ir spaudimas, gyvybės formos bei pačios fizinės sąlygos.

Žmogaus ir gyvūnų pasiekiamos gelmės

Maždaug 40 metrų gylyje baigiasi įprasto pramoginio nardymo riba, o ties 100 metrų gylio riba spaudimas tampa pavojingas net patyrusiems narams. Rekordinis laisvojo nėrimo pasiekimas – apie 214 metrų – įrašytas neriant tik vienu įkvėpimu, o su specialia įranga žmogus yra nusileidęs iki maždaug 332 metrų.

Gyvūnai šias ribas gerokai pranoksta. Mėlynieji banginiai, didžiausi kada nors Žemėje gyvenę gyvūnai, paneria iki maždaug 500 metrų. Bungininiai (kašalotai) ir milžiniški kalmarai, kurių akys prilygsta pietų lėkštės dydžiui, sutinkami apie 2 000–2 500 metrų gylyje, kur visiškai tamsu ir tvyro milžiniškas spaudimas.

Nuo amžinos tamsos iki hadalinės zonos

Ties maždaug 1 000 metrų gylio riba prasideda nuolatinės tamsos zona – saulės šviesa čia nebeprasiskverbia. Vandens spaudimas tampa panašus į tą, kurį patirtume stovėdami Veneros paviršiuje, todėl žmogus be specialios apsaugos žūtų akimirksniu.

Vidutinis pasaulio vandenyno gylis siekia apie 3 700–4 000 metrų. Čia prasideda vadinamoji abisalinė zona, kurioje spaudimas skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių niutonų viename kvadratiniame centimetre, o temperatūra svyruoja apie 0–4 laipsnius šilumos. Šiuose gyliuose ilsisi tokie laivų nuolaužų milžinai kaip „Titanikas“ ir karo laivas „Bismarck“.

Giliausia Žemės vieta – dar ne riba?

Nuo maždaug 6 000 metrų gylio prasideda hadalinė zona, pavadinta pagal požeminio pasaulio dievą. Čia slėgis gali būti iki 1 100 kartų didesnis nei prie paviršiaus, tarsi visas dramblio svoris būtų sutelktas į pašto ženklą. Todėl tik specialios tyrimų kapsulės, tokios kaip istorinis aparatas „Trieste“ ar modernūs aparatai, gali pasiekti šias gelmes.

Giliausia žinoma vandenyno vieta – Mažojoje Marianų įduboje esanti Čelendžerio gelmė, kurios dugnas yra apie 10 900–11 000 metrų gylyje. Čia žmogus yra nusileidęs tik kelis kartus, o kiekviena tokia misija – sudėtingas inžinerinis ir mokslinis iššūkis.

Manoma, kad iki šiol tiesiogiai ištirta vos apie 5 proc. pasaulio vandenyno. Likę 95 proc. išlieka paslaptimi – galbūt gilesnių įdubų dar net nesame aptikę. Todėl vandenynas išlieka viena mažiausiai pažintų Žemės ribų, kurioje kiekvienas papildomas metras žemyn gali atnešti naujų atradimų.