Ką daryti po branduolinio sprogimo? Ekspertai paaiškino, kodėl pirmosios minutės yra kritiškai svarbios

Dalis visuomenės branduolinį karą vis dar įsivaizduoja per 1945 metų Hirošimos tragedijos vaizdinius. Tačiau šiuolaikiniai strateginiai branduoliniai ginklai yra 30–50 kartų galingesni, o toks mentalinis modelis tampa pavojingai netikslus. 

Norint realiai vertinti riziką ir suprasti, kur baigiasi mirtinas pavojus ir prasideda išgyvenimo galimybė, reikia atsiremti ne į istorinius stereotipus, o į fiziką.

Kaip veikia šiuolaikinis branduolinis sprogimas?

Tipinė JAV povandeniniuose laivuose dislokuota galvutė W88 turi apie 475 kilotonas – maždaug 32 kartus daugiau už Hirošimos bombą. Rusijos raketa RS-28 „Sarmat“ gali nešti iki 10–15 atskirai nutaikomų galvučių, kurių kiekvienos galia siekia 500–800 kilotonų.

Pirmasis sprogimo etapas – ugnies kamuolys, kurio skersmuo W88 atveju siekia apie 1 mylią. Jo viduje temperatūra viršija 100 milijonų laipsnių pagal Farenheitą, todėl viskas paverčiamas plazma – čia išgyventi neįmanoma.

Antrasis etapas – viršslėgio banga. Maždaug iki 1,5 mylios nuo epicentro 20 svarų kvadratiniam colyje viršslėgis visiškai sugriovėja gelžbetonines konstrukcijas, o mirtingumas artėja prie 100 proc. Esant 5 svarams kvadratiniam colyje, iki maždaug 3 mylių, sunaikinami mediniai namai, smarkiai pažeidžiami mūriniai pastatai.

Toliau veikia šiluminė spinduliuotė – kelių sekundžių trukmės šilumos impulsas. W88 atveju trečiojo laipsnio nudegimai atviroms kūno vietoms galimi net už 8 mylių, uždegami pastatai ir augmenija, formuojasi gaisrų audra. Tik ketvirtas etapas yra pradinis gama ir neutronų spinduliavimas bei vėliau susidarantys krituliai – radioaktyvios nuolaužos, kurias vėjas gali nunešti 100–300 mylių.

Ką reiškia žiedai realiame mieste?

Svarbiausia suprasti ne tik galias, bet geometriją. W88 ugnies kamuolio spindulys siekia apie 0,5 mylios, beveik visiško sugriovimo zona – apie 1,5 mylios, stipraus griovimo ir didelio mirtingumo zona – iki 3 mylių. Maždaug 7 mylių atstumu vyrauja sužalojimai, bet pastatai dažnai lieka stovėti, o apsauga viduje tampa lemiama.

Tai reiškia, kad milijonai didmiesčių gyventojų tikėtina atsidurtų ne epicentre, o 3–8 mylių žiede. Būtent čia skirtumas tarp spontaniško bėgimo į lauką ir greito pasitraukimo į rūsį ar masyvų pastatą verčiasi į gyvybes.

Išgyvenimas ir radiacijos fizika

Nors viršslėgis ir šiluma pirmosiomis sekundėmis pražudo daugiausia žmonių, daugeliui, atsidūrusiems už šių zonų, pagrindine grėsme tampa radioaktyvūs krituliai. Radiacijos lygis po sprogimo krenta pagal vadinamąją 7/10 taisyklę: po 7 valandų jis sumažėja apie 10 kartų, po 49 valandų – apie 100 kartų, po maždaug dviejų savaičių – apie 1 000 kartų.

Čia itin svarbi vadinamoji apsaugos faktoriaus sąvoka. Medinis namas suteikia vos 2–3 kartus mažesnę dozę nei atvira erdvė, mūrinis ar gelžbetoninis pastatas – apie 6–10 kartų. Tačiau daugiabučio rūsys arba požeminė erdvė gali sumažinti apšvitą 200–1 000 kartų.

Tai reiškia, kad daugeliu atvejų racionaliausia strategija žmonėms, esantiems už tiesioginio sprogimo ir gaisrų zonos, – ne bėgti nežinia kur, o per pirmąsias minutes ieškoti giliausios įmanomos slėptuvės ir joje išbūti bent 48–72 valandas. Šiuolaikiniai branduoliniai ginklai yra milžiniška grėsmė, tačiau jų poveikį lemia aiški fizika, o ne vien baimė.