Vakarėliai nyksta, vienatvė auga: mokslininkai atskleidė neraminančią jaunimo tendenciją

Per pastaruosius dvidešimt metų vakarėlių ir gyvų susitikimų skaičius ryškiai sumažėjo. 2003 metais vidutinis amerikietis vakarėliams skirdavo apie 3 valandas per mėnesį, šiandien – vos 90 minučių. Tai reiškia, kad realus socialinis gyvenimas susitraukė perpus.

Dar dramatiškesnė situacija tarp 15–24 metų jaunuolių – jų dalyvavimas vakarėliuose per du dešimtmečius smuko beveik 70 proc. Ekspertai klausia: kas nutinka kartai, kuri suauga beveik nepatyrusi gyvo bendravimo, pasimatymų, konfliktų ir taikaus susitaikymo realiame pasaulyje?

„Vakarėlių mirtis“ ir vienatvės amžius

Harvardo profesoriaus Roberto Putnamo dar 2000 metais išleista knyga „Bowling Alone“ įspėjo apie mažėjantį socialinį kapitalą – žmonės vis rečiau jungiasi į bendruomenes ir praleidžia laiką kartu. Jau tada buvo matomas lėtas atsitraukimas iš fizinio pasaulio.

Dabar, anot žurnalisto Dereko Thompsono, matome tarsi „recesiją ant recesijos“: ilgalaikę socialinio gyvenimo mažėjimo tendenciją papildė staigus pastarųjų dviejų dešimtmečių lūžis. Jauni žmonės vis dažniau renkasi ekranus – telefonus, kompiuterinius žaidimus, srautinius vaizdo įrašus.

Paradoksalu, tačiau net socialiniai tinklai tampa vis mažiau socialūs. „Meta“ duomenys rodo, kad daugiau kaip 90 proc. laiko „Facebook“ ir „Instagram“ žmonės praleidžia nežiūrėdami draugų turinio, o tiesiog vartodami svetimų žmonių vaizdo įrašus. Socialiniai tinklai vis labiau primena televiziją.

Saugiau, bet liūdniau

Statistika tarsi džiugina tėvus: paaugliai vartoja mažiau alkoholio, rečiau eksperimentuoja su narkotikais, lėčiau sėda prie vairo. Iš pirmo žvilgsnio jaunystė atrodo ramesnė ir saugesnė.

Tačiau šie pokyčiai sutampa su rekordiniais vienatvės ir psichikos sutrikimų rodikliais. Dvyliktokų, kurie su draugais išeina bent du kartus per savaitę, dalis nuo maždaug 80 proc. devintajame dešimtmetyje sumažėjo iki mažiau nei 60 proc. šiandien. Paaugliai turi mažiau draugų, rečiau juos mato ir dažniau jaučiasi prislėgti.

„Jei nebūtų akivaizdžios psichikos sveikatos krizės, būtų keista taip rūpintis jaunimo vakarėlių įpročiais. Tačiau vienatvės amžius sutapo su liūdesio amžiumi“, – pabrėžia Derekas Thompsonas.

Socialinis pasirengimas – kaip sporto salė

Ekspertai siūlo socialinį gyvenimą vertinti kaip fizinę formą. Jei žmogus neina į sporto salę, raumenys silpnėja, grįžti tampa vis sunkiau. Panašiai ir su bendravimu: vengiant žmonių, socialiniai įgūdžiai nyksta, o kiekvienas naujas susitikimas kelia vis daugiau nerimo.

Thompsonas siūlo kalbėti apie „socialinį pasirengimą“ – planuoti laiką su žmonėmis taip pat rimtai, kaip treniruotes. Ypač tai svarbu jauniems, sveikata labiau besirūpinantiems žmonėms, kurie dažnai kruopščiai prižiūri mitybą ir sportą, bet pamiršta gyvą bendravimą.

Tėvų vaidmuo ir ilgalaikės pasekmės

Šiuolaikiniai tėvai linkę itin saugoti vaikus: seka jų buvimo vietą telefone, riboja išėjimus, alkoholį ir rizikingas situacijas. Tai atrodo logiška, tačiau per didelė apsauga gali trukdyti paaugliams įgyti būtinų gyvenimo patirčių.

Anot Thompsono, tikra meilė kartais reikalauja žinoti, kada liautis saugojus. Jauni žmonės turi turėti erdvės klysti, susipažinti, nusivilti ir išmokti tvarkytis su rizika. Ilgainiui tai svarbu ne tik emocinei, bet ir fizinei sveikatai.

Neseniai paskelbtas Šiaurės vakarų universiteto tyrimas parodė, kad vadinamieji superilgaamžiai, aštuoniasdešimtmečiai su penkiasdešimtmečių atmintimi, dažniausiai pasižymi itin gausiais socialiniais ryšiais. Tai rodo, kad bendravimas gali būti vienas iš svarbiausių veiksnių, saugančių smegenis nuo demencijos.

Vis daugiau tyrimų leidžia manyti, kad socialinis pasirengimas yra tokia pat sveikatos dalis kaip sportas ar mityba. Todėl klausimas, ar jaunimas pakankamai „eina į žmones“, tampa ne nostalgija vakarėliams, o rimta visuomenės sveikatos tema.