Kuba atsidūrė ties pavojinga riba: naftos trūkumas paralyžiuoja ekonomiką ir sveikatos sistemą

Kuba – vos už 90 mylių nuo Floridos esanti Karibų sala, tačiau ekonominiu požiūriu ji atsidūrusi lyg kitame pasaulyje. Daugiau kaip 60 metų trunkanti JAV prekybos blokada, priklausomybė nuo politinių sąjungininkų ir nesėkmingos vidaus reformos šiandien susijungė į vieną gilią krizę.

Šalies ekonomika traukiasi, didžioji gyventojų dalis gyvena skurde, o naujausias smūgis – praktiškai nutrūkęs naftos tiekimas – jau peržengia ekonominės krizės ribas ir virsta humanitarine katastrofa.

Istorinė izoliacija ir priklausomybė

JAV embargas Kubai galioja nuo 1962 metų ir tapo ilgiausiai trunkančia tokio pobūdžio sankcijų sistema pasaulyje. Tai atkirto Kubą nuo artimiausios ir didžiausios vartotojų rinkos, pakėlė importo kainas ir apribojo investicijas.

Sovietų Sąjunga dešimtmečius amortizavo šį smūgį subsidijomis ir lengvatinėmis kainomis. Kai Maskvos parama 1991 metais staiga nutrūko, Kubos ekonomika per kelerius metus susitraukė daugiau nei trečdaliu, o šalyje prasidėjo vadinamasis „specialusis laikotarpis“ – su masiniu taupymu ir nuolatiniais elektros tiekimo sutrikimais.

Venesuelos naftos „kablys“

Vėliau pagrindine atrama tapo Venesuela. Mainais į tūkstančius kubiečių medikų, mokytojų ir saugumo specialistų Karakasas iki 100 000 barelių per dieną tiekė naftą gerokai palankesnėmis sąlygomis.

Tačiau Venesuelos naftos sektoriui smunkant, kiekiai jau anksčiau drastiškai sumažėjo, o JAV spaudimas galiausiai beveik visiškai sustabdė tiekimą. Trumpai padėti bandė Meksika ir Rusija, tačiau keli tankeriai problemos neišsprendė – 2026 metais Kuba faktiškai liko be atsargų.

Energetikos griūtis ir kasdienybė

Šiandien didelę salos dalį kausto iki 20 valandų trunkantys planiniai elektros atjungimai. Nacionalinė energetikos sistema seniai nusidėvėjusi, o vietinis, sieringas kuras dar labiau ardo jėgaines.

Degalų stoka sustabdė atliekų surinkimą, riboja vandens tiekimą, paralyžiavo dalį transporto ir pramonės. Žemės ūkio produkcija, palyginti su jau ir taip silpnu ankstesniu lygiu, sumažėjo apie 60 proc., todėl šalis dar labiau priklauso nuo brangių maisto importo srautų.

Ypač nukenčia sveikatos sistema, kurią Kuba ilgai laikė savo pasididžiavimu. Trūksta vaistų, sutriko planinės operacijos, dalis ligoninių ir laboratorijų negali normaliai veikti dėl nuolat dingstančios elektros.

Reformos ir uždarytos durys

Kubos valdžia, spaudžiama krizės ir augančios migracijos bangos, paskelbė 176 ekonomines reformas: leido steigti privačius bankus, plėsti verslus, pritraukti užsienio kapitalą be privalomų bendrų įmonių.

Teoriškai tai – didžiausias posūkis nuo revoliucijos laikų, tačiau praktiškai jo poveikį riboja dvi kliūtys. Pirma, didžiąją ekonomikos dalį vis dar kontroliuoja karinis konglomeratas, kurį JAV dabar tiesiogiai sankcionuoja.

Antra, bet kuris rimtesnis investuotojas turi rinktis: verslas JAV rinkoje arba verslas Kuboje. Dauguma renkasi pirmąjį variantą, todėl reformoms trūksta kapitalo ir technologijų.

Kubą iš dalies bando paremti Kinija, diegdama saulės elektrines ir modernizuodama tinklus, taip pat periodiškai padeda Rusija ir Iranas. Tačiau ši pagalba kol kas per maža, kad pakeistų bendrą vaizdą.

Kol energijos, maisto ir vaistų stygius gilėja, iš šalies išvyksta šimtai tūkstančių žmonių, o likusieji vis dažniau renkasi išgyvenimą, o ne ideologinius ginčus. Ateitis priklausys nuo to, ar pavyks susitarti dėl bent dalinio sankcijų švelninimo ir ar Kuba ryšis ne tik deklaruoti, bet ir įgyvendinti gilesnes reformas.