Po Černobylio katastrofos palikti šunys išgyveno neįtikėtinomis sąlygomis: šiandien stebina net mokslininkus

Praėjus vos kelioms dešimtims valandų po sprogimo Černobylio atominės elektrinės ketvirtajame bloke, iš Pripetės išriedėjo daugiau kaip 1 200 autobusų kolona. Apie 47 tūkstančiai gyventojų, daugiausia elektrinės darbuotojai ir jų šeimos, buvo skubiai evakuoti, palikdami namuose viską, kas nebuvo laikoma būtina.

Į šią „nebūtinų“ daiktų kategoriją tragiškai pateko ir naminiai gyvūnai. Šunys ir katės liko už spynų ar daugiabučių kiemuose, nežinodami, kad jų šeimininkai niekada nebegrįš.

Kaip išgyveno Černobylio šunys?

Radiacija, badas, ligos ir atšiaurios žiemos sunaikino daugumą paliktų gyvūnų. Vis dėlto dalis šunų sugebėjo prisitaikyti, susiburti į gaujas ir pradėti naują, laukinį gyvenimą uždarojoje zonoje. Sovietų likvidatoriai bandė juos naikinti, tačiau populiacija išliko.

Per kelis dešimtmečius 30 kilometrų spindulio zonoje susiformavo savita šunų bendruomenė. Tai jau nebe konkrečių veislių atstovai, o tarpusavyje kryžmintų gyvūnų palikuonys – stiprūs, budrūs, gerai prisitaikę prie aplinkos.

Didžioji dalis Černobylio šunų vizualiai atrodo visiškai įprastai: vidutinio dydžio, trumpaplaukiai, dažniausiai baltai, juodai ir rusvai margi. Jie neturi „mutanto“ bruožų, su kuriais vis dar siejamas radiacijos poveikis.

Radiacija ir tikrieji pavojai

Radiacinis fonas uždarojoje zonoje ir toliau išlieka padidėjęs, ypač vadinamuosiuose „karštuosiuose taškuose“. Ilgaamžiai radionuklidai cirkuliuoja dirvožemyje, įsiskverbia į augalus ir per maisto grandinę pasiekia gyvūnus.

Mokslininkai, tyrinėjantys Černobylio šunis, jau nustatė, kad jų organizme yra radioaktyviųjų dalelių. Vis dėlto kasdienis kontaktas su draugiškais šunimis nėra pavojingas sveikiems žmonėms, jei laikomasi higienos ir vengiamas tiesioginis kontakto su užteršta žeme per atvirus sužeidimus.

Pagrindinės grėsmės šiems gyvūnams kur kas proziškesnės: plėšrūnai, ligos, parazitai, maisto ir šilto prieglobsčio trūkumas. Pirmą kartą įvertinę situaciją 2016 metais, savanoriai skaičiavo, kad vidutinė Černobylio šuns gyvenimo trukmė tesiekia 1–3 metus.

Pagalba ir nauja viltis

Jau kelerius metus su šunimis dirba „Clean Futures Fund“ – Jungtinėse Valstijose registruota ne pelno organizacija. Jos komandos atvyksta į zoną, kad sugautų gyvūnus, juos paskiepytų, sterilizuotų, paženklintų ir pamaitintų.

Per pirmuosius trejus programos metus pavyko sterilizuoti ir paskiepyti daugiau kaip tūkstantį šunų ir kačių. Tai sumažino populiacijos augimą, bet pastebimai pagerino išlikusių gyvūnų gyvenimo kokybę ir sumažino ligų plitimą.

Organizacijos duomenimis, dabar uždarojoje zonoje gyvena keli šimtai šunų. Dalį jų pavyko įsivaikinti užsienyje – šie gyvūnai tapo savotiškais Černobylio istorijos ambasadoriais, primenančiais apie ilgaamžes katastrofos pasekmes.

„Clean Futures Fund“ rūpinasi ne tik šunimis, bet ir ten dirbančiais bei gyvenančiais žmonėmis – teikia paramą bendruomenėms, nukentėjusioms tiek nuo branduolinės avarijos, tiek nuo pastarųjų metų karo veiksmų.

Černobylio šunys šiandien yra daugiau nei gamtos keistenybė. Tai gyvas įrodymas, kaip stipriai žmogaus klaidos veikia ekosistemas ir kaip gyvūnai, net išlepinti naminiai augintiniai, geba prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, jei tik gauna bent minimalią pagalbą.