Pavojingiausi Visatos reiškiniai: mokslininkai atskleidė, kas vieną dieną galėtų pražudyti net Žemę

Žvelgdami į nakties dangų dažnai matome ramų ir pastovų kosmosą. Tačiau astronominiai tyrimai rodo visai kitokį vaizdą – Visata kupina itin smurtinių, žmogaus masteliu sunkiai suvokiamų reiškinių, kurie gali pakeisti ne tik atskiras žvaigždes ar galaktikas, bet ir visą kosminę istoriją.

Šiame straipsnyje apžvelgiami keli moksliškai pagrįsti scenarijai – nuo trumpalaikių, bet žaibiškai pražūtingų sprogimų iki lėto ir be galo niūraus Visatos nusidėvėjimo.

Pavojingiausi kosminiai sprogimai

Gama spindulių pliūpsniai – vieni stipriausių sprogimų Visatoje. Per kelias sekundes jie išspinduliuoja daugiau energijos nei Saulė per visą savo, apie 10 milijardų metų, gyvenimą. Energija fokusuojama siauruose čiurkšlių pluoštuose, todėl mirtinas pavojus kyla tik tada, jei toks pluoštas nutaikytas tiesiai į Žemę.

Modeliai rodo, kad artimas gama pliūpsnis galėtų per akimirksnį sunaikinti ozono sluoksnį ir atverti kelią žalingai Saulės ultravioletinei spinduliuotei. Yra hipotezių, kad panašus įvykis galėjo prisidėti prie vieno iš senųjų masinių išmirimų Žemėje, nors tai dar nėra galutinai patvirtinta.

Ne mažiau įspūdingi ir retesni neutroninių žvaigždžių susiliejimai, vadinami kilonovomis. Susidūrus dviem itin tankiems žvaigždžių branduoliams, susidaro sąlygos formuotis sunkiems cheminiams elementams, tokiems kaip auksas ar platina, kurie vėliau išsibarsto po kosmosą ir galiausiai tampa planetų bei gyvybės dalimi.

Juodosios skylės, magnetarai ir kosminės keistenybės

Dažnai įsivaizduojame juodąsias skyles kaip nejudančias Visatos „nuotekų angas“, tačiau dalis jų gali būti klajojančios. Tokios klajoklės, atsiradusios po žvaigždžių sprogimų ar galaktikų susidūrimų, nematomai keliauja per galaktiką ir būtų aptinkamos tik pagal gravitacinį poveikį aplinkiniams objektams.

Jei klajojanti juodoji skylė priartėtų prie Saulės sistemos, net ir neatsitrenkusi į planetą, ji galėtų išardyti orbitas ir išmesti Žemę į tamsą tarpžvaigždiniame tarpe.

Kitas ekstremalus objektas – magnetaras, itin stiprų magnetinį lauką turinti neutroninė žvaigždė. Jos magnetinis laukas trilijonais kartų stipresnis už Žemės, o staigūs „žvaigždės drebėjimai“ išskiria galingus gama spindulių pliūpsnius. 2004 metais užfiksuotas magnetaro blyksnis iš už maždaug 50 000 šviesmečių turėjo pastebimą poveikį Žemės jonosferai.

Visatos ateitis: didysis plyšimas ir šiluminė mirtis

Stebėjimai rodo, kad Visata plečiasi vis greičiau. Jei paslaptinga tamsioji energija ateityje stiprėtų, gali išsipildyti didžiojo plyšimo scenarijus: pirmiausia išsiskaidytų galaktikų spiečiai, vėliau – galaktikos, žvaigždžių sistemos, planetos ir galiausiai būtų išardyti atomai.

Dauguma kosmologų vis dėlto laiko labiau tikėtinu kitą variantą – šiluminę Visatos mirtį. Šiuo atveju plėtimasis tęsiasi, bet be staigaus sprogimo. Po neįsivaizduojamai ilgo laiko visi žvaigždžių kuro ištekliai išeikvojami, žvaigždės užgęsta, juodosios skylės išgaruoja dėl vadinamosios Hawkingo spinduliuotės.

Galutinėje būsenoje Visata tampa šalta ir beveik visiškai tuščia. Energija pasiskirsto taip tolygiai, kad nebelieka jokio proceso, galinčio sukurti naujas struktūras ar palaikyti dinamiką. Tai tylus, lėtas finalas, kuriame nebelieka nei šviesos, nei prasmės kalbėti apie laiką.