Kodėl visi nuolat pavargę? Gydytojas atskleidė priežastį, apie kurią kalbama per mažai

Vis dažniau girdime sakant, kad „visi pavargę“. Tačiau reta kalbama apie tai, kodėl šis nuovargis tapo nuolatine būsena ir kodėl jis nėra vien miego ar valios trūkumo problema.

Skubus rytas, ilga darbo diena, nuolat brangstantys mokesčiai ir telefonas, pilnas pranešimų, daugeliui reiškia viena – dar prieš 9 valandą ryto jaučiamės išsekę. Tuo pat metu informacinė erdvė kartoja, kad privalome dar daugiau dirbti su savimi, sportuoti, tobulėti, kurti papildomas veiklas.

Visuomenė, kuri treniruoja išsekimą

Nuo vaikystės esame mokomi, kad produktyvumas yra svarbiausia vertybė. Vaikai mokykloje praleidžia apie 8 valandas, o grįžę namo dar atlieka namų darbus. Suaugusieji miega maždaug 8 valandas ir 8–10 valandų dirba, todėl lieka tik 6–8 valandos šeimai, santykiams ir poilsiui.

Ši logika formuoja įsitikinimą, kad poilsis – silpnumas, o noras turėti laiko sau ar artimiesiems reiškia tingumą. Taip sukuriama sistema, kurioje nuolatinis skubėjimas laikomas norma, nors iš tiesų jis griauna fizinę ir psichinę sveikatą.

Išsekimas, kuris pelningas

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad apie 45 proc. darbuotojų jaučiasi perdegę dabar, o kasdienį su darbu susijusį stresą patiria beveik pusė Šiaurės Amerikos darbuotojų. JAV gyventojų tikėtina gyvenimo trukmė siekia apie 79 metus – maždaug 4 metais mažiau nei daugelyje panašaus turto šalių.

Paradoksalu, bet Jungtinės Valstijos sveikatos apsaugai skiria beveik 50 proc. daugiau lėšų vienam gyventojui nei kitos turtingos valstybės, tačiau gyvena trumpiau. Kita vertus, tokiose šalyse kaip Danija ar Nyderlandai trumpesnė darbo savaitė ir daugiau atostogų siejasi su aukštesniu pasitenkinimu gyvenimu.

Nuovargis tampa verslui naudingu reiškiniu. Pavargę žmonės dažniau renkasi pusfabrikačius, energinius gėrimus, mieguistumą ar nerimą slopinančius vaistus. Jie rečiau kvestionuoja sistemą, nes tiesiog neturi tam jėgų.

Nuo kieno gyvenimo scenarijaus gyvenate?

Gydytojas pabrėžia, kad esminis darbas prasideda ne nuo dar vieno „sveikatos patarimų“ sąrašo, o nuo klausimo, kokio gyvenimo iš tikrųjų norime. Kas nusprendė, kad 50 valandų savaitė – ambicinga, o 30 – tinginystė? Kas nusprendė, kad poilsį reikia užsidirbti?

Daugelis žmonių nesąmoningai vaikosi jiems primestos sėkmės versijos: daugiau dirbti, daugiau pirkti, ilsėtis „vėliau“. Tačiau tas „vėliau“ neretai ateina kartu su suprastėjusia sveikata ir prarastomis galimybėmis būti su artimaisiais.

Pirmas žingsnis – aiškiai apsibrėžti, kaip turėtų atrodyti gera diena būtent jums: kiek laiko norite skirti vaikams, kiek – judėjimui, kiek – darbui. Tada šiuos pasirinkimus paversti konkrečiu, kalendoriuje saugomu laiku, o ne likučiu tuo, kas lieka po darbo.

Leidimas sustoti ir perkurti ritmą

Gydytojas primena, kad niekas kitas neduos leidimo sulėtinti tempą. Laiškų ir užduočių niekada nesumažės, todėl ribas turime brėžti patys. Tai nėra silpnumas – tai sąmoningas sprendimas saugoti sveikatą ir artimiausius santykius.

Niekas mirties patale nesigaili, kad per mažai atsakė laiškų. Daug dažniau gailimasi neišsaugotų jėgų ir neišnaudoto laiko su šeima. Mes nesame mašinos, todėl bandymas gyventi kaip mašinoms pritaikytoje sistemoje mus ir alina.

Permąstydami savo sėkmės apibrėžimą ir sąmoningai saugodami poilsio laiką, galime ne tik jaustis geriau, bet ir geriau dirbti, stipriau būti su tais, dėl kurių, kaip tikime, taip sunkiai ir dirbame.