Atsisakė prestižinio darbo dirbtinio intelekto srityje: dabar maistą pristato dviračiu ir sako nesigailintis

28 metų Džaredas (vardas pakeistas) kadaise dirbo aukštos kvalifikacijos dirbtinio intelekto inžinieriumi didelėje technologijų bendrovėje. Stabilų atlyginimą ir karjeros perspektyvas jis iškeitė į laisvę – tapo laisvai samdomu programuotoju ir maisto pristatymo kurjeriu Čengdu mieste vakarinėje Kinijoje.

Jo kasdienybė tampa ryškiu pavyzdžiu, kaip Kinijos Z kartos atstovai bando ištrūkti iš alinamo „996“ ritmo – dirbti nuo 9 iki 21 valandos, šešias dienas per savaitę.

Gyvenimas ant stogo ir ant ribos

Džaredas su žmona gyvena ant seno daugiabučio stogo įrengtame bute, kuris teisiškai neegzistuoja. Konstrukcija – savavališka, be nuosavybės dokumentų, todėl bet kada gali būti nugriauta. Už nuomą jis perveda apie 130 eurų per mėnesį kaimynui, gyvenančiam aukštu žemiau.

Butas mažas, be oro kondicionieriaus, su prasta šilumos izoliacija. Vasarą karštis tampa sunkiai pakeliamas, todėl Džaredas pats susikuria vėsinimo sistemas – nuo rankinių purkštuvų iki savadarbių elektroninių sprendimų. Jis taiso buitinę techniką, lituoja plokštes ir iš pigių detalių susirenka garso sistemą.

„Jei galiu pasidaryti pats, niekada nepirksiu“, – sako jis, rodydamas savadarbę kompiuterio aušinimo sistemą.

Laisvė be finansinio saugumo

Dienomis Džaredas kuria programinę įrangą klientams nuotoliniu būdu. Tačiau užsakymai nepastovūs, o kainas smarkiai spaudžia dirbtinio intelekto įrankiai, kurie leidžia greičiau generuoti kodą. Jo ir žmonos bendros pajamos siekia apie 900 eurų per mėnesį, tačiau, lyginant su pirmaisiais freelanceriavimo metais, jos sumažėjo.

„Kuo geriau supranti dirbtinį intelektą, tuo labiau pasijunti pasimetęs. Visą tai padaryti pasidaro per lengva“, – pripažįsta jis, nors kartu DI naudoja kaip mokymosi ir darbo pagreitinimo priemonę.

Nepastovios pajamos verčia ieškoti papildomų šaltinių, todėl kiekvieną vakarą, nuo 18 iki 22 valandos, Džaredas sėda ant elektrinio dviračio ir prisijungia prie pristatymų platformos. Per keturias intensyvias valandas jis uždirba apie 14–15 eurų, o idealiu atveju norėtų taip susirinkti papildomus 400 eurų per mėnesį.

Kurjeriai be apsaugos ir be viršininko

Maisto pristatymo platformose Čengdu, kaip ir kituose Kinijos didmiesčiuose, dirba šimtai tūkstančių jaunų žmonių. Daugelis jų skundžiasi mažėjančiais įkainiais ir didelėmis komisinėmis, tačiau Džaredas į situaciją žiūri pragmatiškai – platformos, jo akimis, vykdo akcininkų valią ir maksimaliai mažina kaštus.

Užsakymų siekiantys kurjeriai dažnai važinėja modifikuotais, didesnį greitį išvystančiais elektriniais dviračiais. Tai kelia rimtą riziką – filmuojant vieną dieną Džaredas ligoninėje pristatė maistą kitam kurjeriui, patyrusiam avariją ir susilaužiusiam koją. Toks žmogus, kol neįsigaliojo privalomas draudimas visose provincijose, likdavo praktiškai be socialinės apsaugos.

„Jei tą dieną neišvažiuoji, tiesiog neuždirbi. Bet tuo pačiu niekas nestovi už nugaros“, – taip jis apibūdina skirtumą tarp ofiso ir gatvės.

Nors pavargsta nuo fizinio darbo ir nuolatinės rizikos, Džaredas sako, kad į tradicinę biuro aplinką grįžti nebenorėtų. Laisvė planuoti savo dieną jam tapo svarbesnė už aukštą atlyginimą, tačiau artėjant sprendimui susilaukti vaikų jis vis aiškiau mato, kad be finansinio pagrindo tokia laisvė gali virsti tik dar viena priklausomybe nuo sistemos.