Ar Europa tikrai atsilieka nuo JAV? Nauji skaičiai pateikia netikėtą atsakymą

Pastaraisiais mėnesiais ekonomistų diskusijas socialiniuose tinkluose užvaldė klausimas: ar Europa iš tikrųjų sparčiai atsilieka nuo Jungtinių Valstijų, ar kalbos apie žemyno nuosmukį – perdėtos. Dalis analitikų, dažniausiai iš JAV, teigia, kad skirtumai išpūsti, o kritiškai nusiteikę europiečiai kalba apie stagnaciją ir prarastą dešimtmetį.

Naujausių duomenų analizė rodo, kad amerikiečių pusė šiame ginče turi daugiau argumentų. Vertinant ne nominalų bendrąjį vidaus produktą, o žmonių perkamąją galią, Europos ir JAV atotrūkis yra daug mažesnis, nei dažnai vaizduojama.

Kaip teisingai lyginti ekonomikas?

Paprastas euro ir dolerio kursas tokiems palyginimams netinka, nes į jį įsiterpia finansų rinkų svyravimai ir aukštas dolerio, kaip pasaulio rezervinės valiutos, statusas. Todėl ekonomistai dažniau remiasi perkamosios galios paritetu, kuris bando įvertinti, kiek prekių ir paslaugų realiai galima nupirkti skirtingose šalyse.

Šiam metodui sudaromas tipiškas vartojimo krepšelis – maistas, būstas, drabužiai, paslaugos. Apskaičiuojama, kiek toks krepšelis kainuoja skirtingose valstybėse, ir pagal tai formuojamas naujas, „realesnis“ valiutų kursas. Taip galima palyginti gyvenimo lygį, o ne tik pinigų sumas statistikoje.

Ginčas dėl skirtingų metodikų

Diskusijos esmė – kokią duomenų seriją naudoti. Vadinamieji „dabartinių kainų“ duomenys krepšelį perskaičiuoja kasmet, o „pastovių kainų“ serijos remiasi vieno bazinio metų krepšeliu ir ilgainiui jį koreguoja pagal nacionalinių statistikos tarnybų skaičiuojamą realų BVP.

Kritiški Europos ekonomistai tvirtina, kad dabartinių kainų metodas nuvertina produktyvumo augimą – ypač ten, kur technologijos sparčiai pinga. Tačiau čia išryškėja dar viena problema: skirtingos šalys visiškai nevienodai vertina technologijų kokybės pokyčius ir kainų mažėjimą.

Jungtinių Valstijų statistikos institucijos agresyviai koreguoja kainų indeksus pagal kokybės šuolį, pavyzdžiui, geresnę telefonų ar televizorių raišką. Japonija ar daugelis Europos valstybių tai daro daug konservatyviau. Dėl to JAV oficiali infliacija atrodo mažesnė, o realus BVP – didesnis, nors dalį skirtumo lemia ne ekonominė realybė, o metodika.

Gyvenimo lygis: skirtumai nėra drastiški

Suvestiniai „Penn World Table“ ir kitų tyrimų duomenys rodo, kad pagal perkamąją galią vidutinis europietis nuo amerikiečio atsilieka nedaug. Dar labiau atotrūkį mažina tai, kad europiečiai vidutiniškai dirba trumpesnes valandas ir dažniau naudojasi apmokamomis atostogomis.

Paradoksas tas, kad didelė JAV produktyvumo dalis gimsta būtent technologijų sektoriuje. Tačiau šių pelnų nauda plačiajai visuomenei paskirstoma netolygiai: didelę dalį susirenka keli dideli koncernai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai.

Tuo metu europiečiai pigesniais ir geresniais išmaniaisiais telefonais ar kitomis technologijomis naudojasi beveik tomis pačiomis sąlygomis kaip ir amerikiečiai. Kitaip tariant, produktyvumo vaisiai vartotojus abiejose Atlanto pusėse pasiekia gana panašiai.

Ką tai reiškia Europos politikai?

Tai nereiškia, kad Europos ekonomika neturi rimtų iššūkių – nuo lėtesnio inovacijų diegimo iki senėjančios visuomenės. Tačiau teiginys, kad sprendimas visada vienas – tapti „labiau panašiems į JAV“, nėra savaime teisingas.

Jei pagrindinis tikslas – didinti europiečių gerovę, politikai turėtų daugiau dėmesio skirti produktyvumo augimo naudos paskirstymui, darbo ir gyvenimo pusiausvyrai, viešųjų paslaugų kokybei. Oficialūs skaičiai rodo, kad Europa kol kas ne griūva, o gana stabiliai išlaiko žingsnį su JAV pagal realų gyvenimo lygį.