Kas laukia po mirties? Mokslas atskleidė daugiau, nei daugelis įsivaizduoja

Nors gyvename mokslo dominuojamame amžiuje, didelė dalis žmonių vis dar tiki gyvenimu po mirties. Apklausos Jungtinėje Karalystėje ir JAV rodo, kad nuo 60 iki 70 proc. gyventojų mano, jog bent kažkokia sąmonės ar sielos dalis išlieka. Tuo pat metu medicina labai tiksliai aprašo, kas vyksta su kūnu, kai jis nustoja funkcionuoti.

Mirtį gydytojai fiksuoja, kai sustoja širdis ir išnyksta elektrinis aktyvumas smegenyse. Smegenų mirtis laikoma negrįžtama riba, net jei aparatūra dar gali kurį laiką palaikyti kvėpavimą ir kraujotaką. Kita sąvoka – klinikinė mirtis, kai širdis sustoja ir kraujas nebecirkuliuoja, tačiau žmogų dar galima atgaivinti per maždaug 4–6 minutes.

Kas vyksta su kūnu?

Biologinei mirčiai galutinai įvykus, kūnas ima keistis gana greitai. Atsipalaiduoja raumenys, todėl gali ištekėti šlapimas ir žarnyno turinys, iš plaučių išeinantis oras kartais sukelia garsus, primenančius dejones. Po kelių valandų prasideda lavondėmės – kraujas nusėda žemiausiose kūno vietose, oda ten patamsėja.

Maždaug po 2–6 valandų prasideda rigor mortis – sustingimas, susijęs su kalcio patekimu į raumenų ląsteles. Tuo pat metu kūnas ima vėsti, kol pasiekia aplinkos temperatūrą – šis procesas vadinamas mirties atšalimu. Oda ima trauktis, todėl gali susidaryti įspūdis, kad auga plaukai ar nagai, nors iš tikrųjų jie nesikeičia.

Be kraujo ir deguonies ląstelės pradeda irti, kūne suaktyvėja bakterijos. Jas įprastai kontroliuoja imuninė sistema, bet jai sustojus prasideda puvimas. Pirmiausia minkštėja audiniai, ant odos atsiranda pūslių, vėliau prasideda intensyvus irimas, lydimas labai aštraus kvapo.

Nuo puvimo iki filosofijos

Jei kūnas palaidojamas be balzamavimo, per kelis mėnesius didžioji dalis minkštųjų audinių suyra, lieka kaulai ir kietesnės struktūros. Sausesnėje ar šaltesnėje aplinkoje procesas lėtesnis, drėgnoje ir šiltoje – gerokai greitesnis. Maždaug po kelių dešimtmečių suyra ir kaulai, žmogaus kūnas tampa dirvožemio dalimi.

Tačiau klausimas, ar kažkas tęsiasi po šio fizinio proceso, lieka atviras. Filosofas René Descartes teigė, kad siela yra atskira nuo kūno, todėl galinti išlikti po mirties. Friedrichas Nietzsche kalbėjo apie amžinąjį sugrįžimą – idėją, kad tas pats gyvenimas kartojasi be galo, kas verčia susimąstyti apie pasirinkimų svarbą.

Rytų tradicijose gyva reinkarnacijos ir karmų idėja. Budistų „samsaros ratas“ apibūdina nuolatinį gimimų ir mirčių ciklą, kuris nutrūksta tik pasiekus nušvitimą. Krikščionybėje, islame ir kitose monoteistinėse religijose kalbama apie rojų ir pragarą kaip moralinių pasirinkimų pasekmes amžinybėje.

Kol mokslas atsargiai komentuoja tik tai, ką galima išmatuoti – kūno ir sąmonės pokyčius – atsakymas, kas vyksta „po to“, priklauso nuo tikėjimo, kultūros ir asmeninės patirties. Galbūt būtent šis nežinojimas ir skatina mus rūpintis tuo, kaip gyvename dabar.