Kaip JAV kova su skurdu virto pelningu verslu: uždirbama iš pažeidžiamiausių žmonių

Jungtinės Valstijos kasmet skiria apie 900 milijardų eurų įvairioms socialinės paramos programoms – nuo maisto talonų iki „Medicaid“ ir būsto subsidijų. Oficialus tikslas aiškus: padėti žmonėms, kurie neuždirba pakankamai net baziniams poreikiams patenkinti. Tačiau reikšminga šių pinigų dalis pirmiausia pereina per privačių bendrovių rankas.

Per kelis dešimtmečius skurdo mažinimas JAV tapo pelningu verslu, kuriame dalyvauja mokesčių konsultantai, būsto savininkai, medicinos paslaugų tinklai ir didžiulės paslaugų administravimo įmonės.

Kaip vyriausybę pakeitė rangovai?

Po prezidento Lyndono B. Johnsono paskelbtos „karo su skurdu“ programos skurdas gerokai sumažėjo, tačiau šeštajame ir aštuntajame dešimtmečiuose augančios išlaidos sukėlė politinį pasipriešinimą. Prezidentas Ronaldas Reaganas pradėjo naują kursą: dalį socialinių paslaugų administravimo perduoti privačioms įmonėms.

Schema paprasta: mokesčių mokėtojai perveda lėšas federalinei valdžiai, ši paskirsto jas valstijoms, o pastarosios samdo rangovus. Tokios bendrovės kaip „Maximus“ už atlyginimą tvarko paraiškas, tikrina gavėjų teisę į išmokas ir priima sprendimus, kas gaus paramą.

Teoriškai tai turėjo užtikrinti efektyvumą. Praktikoje atsirado stipri paskata taupyti paslaugų gavėjų sąskaita: kuo mažiau darbuotojų, kuo mažiau patvirtintų paraiškų ir kuo lėtesnis aptarnavimas, tuo didesnis pelnas.

Pelningos spragos: nuo mokesčių iki medicinos

Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – uždarbio mokesčio kreditas mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Dėl itin sudėtingos mokesčių sistemos dalis gyventojų kreipiasi į komercines įmones, tokias kaip „Liberty Tax“. Tyrimai rodo, kad jos iš kredito, skirto paremti skurdžiau gyvenančius, slapta nusiskaičiuodavo papildomus mokesčius arba siūlydavo brangias paskolas iki grąžinimo.

Būsto rinkoje dalis nuomotojų dirba tik su būsto kuponų (vadinamųjų Section 8) gavėjais ir dirbtinai kelia kainas, žinodami, kad skirtumą padengs valstybė. Žiniasklaidos tyrimai, pavyzdžiui, Vašingtone, atskleidė, kad taip kas mėnesį iššvaistomi milijonai eurų.

Medicinos srityje išryškėjo dar niūresni atvejai. JAV valdžia kompensuoja dializę pacientams, sergantiems inkstų nepakankamumu. Didieji tinklai, tokie kaip „DaVita“, už kiekvieną procedūrą gauna fiksuotą sumą, tad natūraliai siekia, kad kėdės būtų užimtos kuo ilgiau. Tyrimai rodo mažesnius siuntimų į inkstų transplantacijos programas rodiklius ir didesnį mirtingumą privačiuose centruose.

Panašūs piktnaudžiavimai fiksuojami ir „Medicaid“ dantų klinikose. Buvo iškeltų bylų, kai mažamečiams atlikta dešimtys šaknų kanalų ar dantų karūnėlių procedūrų be medicininio pagrindo – vien tam, kad būtų galima pateikti didesnes sąskaitas valstybei.

Vaikų pašalpos, kurios jų taip ir nepasiekia

Ypač jautrus sektorius – globos sistemoje atsidūrę vaikai. Jei vaikas neteko tėvų arba turi negalią, jam priklauso mėnesinė socialinio draudimo išmoka. Ši parama turėtų tiesiogiai pasiekti vaiką ir padėti jam kurti savarankišką gyvenimą sulaukus pilnametystės.

Tačiau kai kurios valstijos samdo tokias bendroves kaip „Maximus“, kad šios identifikuotų vaikus, kuriems priklauso tokios lėšos, ir nukreiptų pinigus ne vaikams, o į biudžetą – globos sistemos išlaidoms dengti. Bendrovė už kiekvieną „surastą“ vaiką gauna fiksuotą atlygį, o pats vaikas niekada nepamato jam skirtų šimtų ar net tūkstančių eurų.

Ar įmanoma sustabdyti pelną iš skurdo?

Ekspertai pabrėžia, kad pati privatizacija nėra savaime blogis, tačiau ji reikalauja labai griežtos priežiūros, skaidrių sutarčių ir realios konkurencijos. Be to, būtina aiškiai apibrėžti, kokį pelno lygį galima laikyti priimtinu, kai kalbama apie viešųjų lėšų ir pažeidžiamų žmonių likimų valdymą.

Kol valstybė elgsis kaip klientas, kuris neklausia, ką gauna už sumokėtus pinigus, privatus sektorius ir toliau ieškos spragų. O už tai sumokės būtent tie, kuriems ši parama buvo skirta – mažiausias pajamas gaunantys gyventojai, ligoniai ir vaikai be tėvų.