Ar galima lyginti Sovietų Sąjungą su nacistine Vokietija? Autorius pateikė savo argumentus

Vaizdo tinklaraštininkas, nagrinėjantis aviacijos ir Rusijos istoriją, naujame pasakojime grįžta prie aštrios temos: ar teisinga lyginti Sovietų Sąjungą su nacistine Vokietija. Šį kartą jis nepasakoja apie lėktuvus, o aiškina, kaip propaganda iškreipia istoriją ir kodėl tokie palyginimai vis dar kelia audringas emocijas.

Autorius atvirai kalba iš žmogaus, užaugusio Sovietų Sąjungoje, perspektyvos ir remiasi asmenine patirtimi, o ne vien „sausais“ skaičiais.

Propaganda ir „kvailio“ kriterijai

Pasak kūrėjo, propaganda žmonių nepaverčia kvailais – ji kuriama jau kvailiems. Jis kalba apie tuos, kurie nepasivargina patikrinti net akivaizdžių melų, nors šiandien tam pakanka kelių minučių paieškos.

Sovietinės ir šiuolaikinės rusiškos propagandos pavyzdžiais tampa dainos apie „neįveikiamą“ Sevastopolį, kuris istorijoje neatsilaikė nė prieš vieną apgultį, bei pasakojimai apie „taikiausią pasaulio tautą“, kiekviename istorijos skyriuje išplečiančią savo sienas.

Žmogaus teisės ir bandymas pabėgti

Autorius siūlo paprastą matą lyginant režimus – Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Ji buvo priimta 1948 metais kaip atsakas į nacizmo nusikaltimus, tačiau Sovietų Sąjunga su savo satelitais balsavimą boikotavo, o pačią deklaraciją savo teritorijoje paskelbė neteisėta.

Primenama ir esminė skirtis: iš nacistinės Vokietijos iki karo pradžios išvykti dar buvo įmanoma, o Sovietų Sąjungoje bandymas ištrūkti iš „rojus žemėje“ buvo nusikaltimas, už kurį nuo 1935 metų grėsė net mirties bausmė. Net nepilnamečiai sulaukę 12 metų galėjo būti nubausti mirtimi.

Priverstinis darbas ir bado politika

Kita lyginimo ašis – darbas ir ekonomika. Naciai perėmė valdžią nepakeisdami bazinių rinkos principų, o Sovietų Sąjungoje žmonės buvo faktiškai pririšti prie darbo vietos. 1940 metais priimtas įstatymas, draudęs savo noru išeiti iš darbo ar pavėluoti daugiau kaip 20 minučių, už tai numatė iki kelių mėnesių lagerio, vėliau bausmės dar griežtėjo.

Per 16 metų pagal šį įstatymą nuteista apie 18 milijonų žmonių. Tai, anot autoriaus, artina sistemą prie teisinės vergovės ir visiškai paneigia oficialų įvaizdį apie „darbininkų ir valstiečių valstybę“.

Jis primena ir Rusijos parlamento 2008 metais paskelbtą skaičių – apie 7 milijonus žmonių, mirusių nuo 1932–1933 metų bado, kurį sukėlė prievartinė kolektyvizacija. Šis epizodas pats vienas prilygsta ar net viršija kai kuriuos nacistinių nusikaltimų mastus.

Asmeniniai prisiminimai ir naujas kanalas

Sovietinės kasdienybės „auksinių standartų“ mitą autorius griauna prisiminimais: pirmą kartą ragauti bulvių traškučiai Maskvoje 1986 metais jam įstrigo labiau nei Raudonoji aikštė ar kosminis laivas. Daugelyje miestų paprasčiausių prekių tiesiog nebuvo, o vakarietiška buitinė technika buvo prilyginama butui.

Siekdamas nuosekliau aiškinti Rusijos istoriją, kūrėjas pradeda naują kanalą Comrade Kroupsky, kuriame žada kalbėti ne tik apie aviaciją, bet ir apie kolonizaciją, represijas, propagandą bei realias gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje.

Tokie balsai, kilę iš vidaus patirties, tampa svarbia priešnuodžio dalimi prieš propagandą, kuri ir šiandien bando nubrėžti „teisingą“ istorijos versiją ir nutildyti nepatogius klausimus.