Nuo klevų sirupo iki ungurių: milijonus nešanti maisto kontrabanda stebina net pareigūnus

Brangus ir ribotos pasiūlos maistas seniai nebėra tik gurmanų tema. Klevų sirupas, auksiniai kiviai, džiovinta menkė ar omarų lervos šiandien yra daugiamilijoninių kontrabandos tinklų dalis. 

Skirtingose pasaulio vietose susiklostę teisiniai ir ekonominiai režimai sukuria tokį kainų skirtumą, kad rizikuoti ima tiek kriminaliniai tinklai, tiek patys ūkininkai.

Kanados sirupo ir Naujosios Zelandijos kivio karai

Kanadoje itin vertinamas grynas klevo sirupas tapo vieno didžiausių šalies nusikaltimų objektu. Kvebeko gamintojus vienijanti organizacija griežtai reguliuoja kainas ir nustato, kiek medžių leidžiama ištekinti, o dalį produkcijos laiko strateginiuose sandėliuose. Būtent iš tokio sandėlio 2011–2012 metais buvo pavogta sirupo už maždaug 17 milijonų eurų, dalį jo pakeičiant vandeniu.

Tokios kvotos turėjo stabilizuoti kainas, bet kartu paskatino pogrindinę rinką. Ūkininkai, neturintys kvotų, sirupą slapta parduodavo pirkėjams kitose Kanados provincijose ar Jungtinėse Valstijose. Vėliau konkurencija iš JAV valstijų, kuriose apribojimai daug švelnesni, dar labiau supurtė Kvebeko dominavimą rinkoje.

Naujojoje Zelandijoje ginčų centre atsidūrė auksinis kivis SunGold. Šią veislę valdo kooperatyvas „Zespri“, kasmet ribotai išduodantis licencijas ir taip palaikantis labai aukštą kainą – vien tik eksportas vertinamas šimtais milijonų eurų. Licencijos kainuoja milžiniškas sumas, todėl dalis ūkininkų siekia apeiti sistemą.

Kai vienas augintojas nelegaliai išvežė SunGold daigus į Kiniją, ten greitai išdygo tūkstančiai neautorizuotų sodų. Naujoji Zelandija teismuose prisiteisė milijonines baudas, tačiau intelektinės nuosavybės pažeidimai žemės ūkyje parodė, kad sėklos ir sodinukai šiandien verti tiek pat, kiek technologijų patentai.

Žuvis, omarai ir nykstantys unguriai

Vakarų Afrikoje ir Nigerijoje klesti džiovintos menkės – stokkfišo – juodoji rinka. Ši tradicinė prekė, džiovinama Norvegijos pakrantėse, dėl importo muitų Nigerijoje smarkiai pabrangsta. Kontrabandininkai žuvį oficialiai įveža į kaimynines šalis, o vėliau per sausumos sienas slapta perveža į Nigeriją, siūlydami ją pigiau ir apeidami mokesčius.

Panašus mechanizmas veikia ir Ugandos ežeruose, kur dėl brangių leidimų ir įrangos dalis žvejų ima nelegaliai prekiauti itin vertinamu Nilo ešerio plaukiojamuoju pūsliu – žuvies pūslėmis, skirtomis Kinijos rinkai. Brangiausias jų variantas, iš nykstančių rūšių, vadinamas „jūros kokainu“ ir kelia rimtą grėsmę ekosistemoms.

Indonezijoje kontrabandininkus vilioja perlinio omaro lervos. Nors eksportas buvo kelis kartus draudžiamas, lagaminuose į Singapūrą ir toliau gabenami šimtai tūkstančių lervų, kurios iš ten pasiekia Vietnamą ir Kiniją. Valstybė skaičiuoja prarandanti dešimtis milijonų eurų, o legalūs veisėjai negali konkuruoti su nelegaliai išgaunamomis „sėklomis“.

Europoje itin pavojinga situacija susiklostė dėl europinio ungurio jauniklių, Ispanijoje vadinamų angulomis. Per kelis dešimtmečius rūšies populiacija susitraukė apie 95 proc., todėl nustatytos griežtos žvejybos kvotos ir ribotas sezonas. Tačiau juodoji rinka, daugiausia orientuota į Azijos pirkėjus, skatina brakonieriavimą, o teisėsauga kasmet išardo daugiamilijonines kontrabandos schemas.

Šie pavyzdžiai rodo, kad maisto kontrabanda nėra tik ekonominė problema. Ji silpnina aplinkosaugos priemones, naikina pasitikėjimą rinkoje ir verčia ūkininkus rinktis tarp teisėtumo ir išgyvenimo.