Žmonės instinktyviai gerbia tuos, kurie turi šiuos įpročius: ar atpažįstate save?

Daugelyje situacijų matome tą pačią sceną: vienas žmogus garsiai kalba, juokiasi, stengiasi visiems įtikti, o kitas ramiai stebi ir kalba retai. Vis dėlto būtent pastarojo nuomonės klausiama dažniau, jo žodžiai įsimenami ilgiau. Šį skirtumą lemia ne charizma ar išvaizda, o keli nuosekliai kartojami elgesio įpročiai.

Psichologai pabrėžia, kad pagarbos nereikia išsireikalauti – ją sukuria tai, kaip elgiamės, kalbame ir laikomės savo žodžio. Tai nėra asmenybės „perstatymas“, o maži kasdieniai sprendimai.

Gerbiami žmonės nekovoja dėl dėmesio

Visų pirma svarbu atskirti mėgstamumą nuo pagarbos. Noras patikti verčia dažniau pritarti, vengti konflikto, juoktis iš bet kokio juokelio. Toks elgesys leidžia trumpam atrodyti maloniu, tačiau greitai pamirštamu pašnekovu.

Pagarba siejama su trimis savybėmis: kompetencija, šiluma ir nuoseklumu. Tai reiškia, kad žmogus žino, ką daro, nuoširdžiai rūpinasi kitais ir išlieka toks pat, nesvarbu, ar jį kas nors stebi. Kai viską darome vien dėl pritarimo, tampame nuspėjami ir lengvai ignoruojami.

Gerbiami žmonės turi savo nuomonę ir jos neapkarsto atsiprašinėjimais. Vietoj frazių „gal aš klystu“ ar „turbūt kvailas klausimas“ jie tiesiog pasako, ką mato ir galvoja. Tyrimai rodo, kad vadinamasis „hedžingas“ – nuolatinis savo žodžių švelninimas – pastebimai mažina kitų akyse mūsų patikimumą.

Smulkūs signalai, kurie kuria autoritetą

Vienas paprasčiausių, bet stipriausių įpročių – trijų sekundžių pauzė prieš pradedant kalbėti. Toks trumpas tylos tarpas suteikia laiko apgalvoti atsakymą ir kitiems siunčia žinutę, kad kalbate apgalvotai, o ne impulsyviai. Vadybos tyrimai rodo, jog lėtesnis, tikslesnis kalbėjimas siejamas su didesniu vadinamuoju vadovavimo įspūdžiu.

Kitas esminis elementas – akių kontaktas. Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad maždaug 70 proc. pokalbio laiko palaikomas akių kontaktas didina pasitikėjimą ir suvokiamą kompetenciją. Per daug intensyvus žvilgsnis atrodo agresyvus, o nuolatinis vengimas siunčia nerimo ar nepatikimumo signalą.

Ne mažiau svarbus ir pažadų laikymasis. Organizacinės psichologijos tyrimai nuosekliai patvirtina, kad patikimumas neretai svarbesnis už gebėjimus. Jei žmogus nuolat vėluoja ar nebaigia pažadėtų darbų, jo kompetencija praranda vertę, nes kolegos paprasčiausiai nebegali jo planuoti.

Sakydami „ne“ stiprinate savivertę

Vienas ryškiausių pagarbą kuriančių įpročių – gebėjimas aiškiai ir be kaltės jausmo atsisakyti. Žmonės, kurie visada sutinka padėti, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai draugiški, tačiau ilgainiui jų laikas imamas vertinti kaip pigus ir lengvai pasiekiamas.

Tyrimai rodo, kad vadovai, gebantys dažnai, bet pagrįstai sakyti „ne“, vertinami kaip labiau kompetentingi ir vertingi organizacijai. Paprasta, aiški frazė „dėkoju, kad kreipėtės, bet šiuo metu negaliu to prisiimti“ dažnai sukuria daugiau pagarbos nei skubotas, o vėliau nevykdomas pažadas.

Dar viena, iš pirmo žvilgsnio paradoksali savybė – atviras prisipažinimas, kai kažko nežinote. Lyderystės tyrimai rodo, kad žmonės labiau pasitiki tais, kurie drąsiai sako „nežinau, bet išsiaiškinsiu“, nei tais, kurie apsimeta viską suprantantys. Tai signalizuoja intelektinį sąžiningumą ir tikrą, o ne demonstruojamą pasitikėjimą savimi.

Galiausiai visi šie įpročiai susiję su viena gilesne nuostata – pagarba sau. Kai vertinate savo laiką, žodį ir žinias, aplinkiniams lengviau jus vertinti taip pat. Tokia vidinė laikysena dažnai sveria daugiau nei bet kuris garsiai demonstruojamas pasitikėjimas savimi.