Kodėl vienišumas gali būti toks pavojingas? Mokslas pateikia neraminančius atsakymus

Apie dantų valymą arba žaizdos užklijavimą pleistru žinome nuo vaikystės, tačiau dauguma mūsų vis dar nežino, kaip prižiūrėti savo psichologinę būklę. Psichologas Guy’us Winchas siūlo naują požiūrį – emocinę higieną, kurią turėtume praktikuoti taip pat nuosekliai, kaip ir fizinę sveikatos priežiūrą.

Pasak jo, kasdien patiriame nematomų psichologinių sužeidimų: vienišumą, atstūmimą, nesėkmes, gėdą. Jei jų nepastebime ir neprižiūrime, jos ima veikti mūsų savijautą, sprendimus ir net fizinę sveikatą.

Vienišumas – tyli ir pavojinga žaizda

Vienišumas, anot mokslinių tyrimų, nėra tik liūdna būsena. Ilgalaikis vienišumas didina ankstyvos mirties riziką apie 14 proc., skatina kraujospūdžio ir cholesterolio augimą, silpnina imuninę sistemą.

Ypač pavojinga tai, kad vienišumas iškreipia mąstymą: ima atrodyti, kad kiti žmonės rūpinasi mumis daug mažiau, nei yra iš tikrųjų. Dėl to bijome patys paskambinti, parašyti ar paprašyti pagalbos, nes viduje jau esame įsitikinę, kad būsime atstumti.

Emocinė higiena čia prasideda nuo suvokimo: jei jaučiatės atskirti, verta sąmoningai kvestionuoti šias mintis ir imtis mažų, konkrečių veiksmų – susitarti susitikimą, prisijungti prie grupės ar veiklos, o ne pasyviai laukti, kol kas nors paskambins.

Nesėkmė ir atstūmimas: kaip neužpulkti savęs

Winchas primena, kad nesėkmė dažnai neparodo mūsų realių gebėjimų, o tik tai, kaip ją interpretuoja mūsų protas. Kaip ir mažiems vaikams, kuriuos sustabdo pirmas nepavykęs bandymas, suaugusiems užtenka vienos ryškesnės nesėkmės, kad imtų tikėti, jog „negaliu“ arba „man nepavyks“.

Dar viena tipiška klaida – smurtas prieš savo savivertę po atstūmimo. Patyrę skyrybas ar nepavykusį pasimatymą, žmonės linkę save vadinti nevykėliais, negražiais ar nevertais meilės. Taip psichologinė žaizda tik gilėja, panašiai kaip sąmoningai pjovus fizinį randą.

Kuo žemesnė savivertė, tuo labiau pažeidžiami tampame stresui, depresijai, priklausomybėms. Todėl, anot psichologo, pirmas žingsnis po atstūmimo turėtų būti ne savikritika, o sąmoninga savi-užuojauta: kalbėti su savimi taip, kaip kalbėtumei artimam draugui.

Kaip sustabdyti žalingą minčių „kramtymą“?

Vienas pavojingiausių psichologinių įpročių – ruminacija, nuolatinis tų pačių nemalonių minčių „kramtymas“. Tyrimai rodo, kad toks įprotis didina depresijos, valgymo sutrikimų ir širdies ligų riziką.

Winchas pasakoja, kaip šį įprotį teko įveikti, kai jo broliui buvo diagnozuotas agresyvus vėžys. Jis nuolat galvojo apie blogiausius scenarijus, kol sąmoningai nepradėjo taikyti paprastos, bet veiksmingos taktikos – bent kelioms minutėms nukreipti dėmesį į kitą užduotį kiekvieną kartą, kai mintys vėl nukrypdavo į nerimą.

Moksliniai duomenys patvirtina: vos dviejų minučių sąmoninga dėmesio nukreipimo pauzė padeda susilpninti ruminacijos pagreitį ir ilgainiui sumažina jos dažnį. Tai paprasta emocinės higienos priemonė, kurią galima taikyti kasdien.

Pasak Guy’aus Wincho, jei pradėtume emocinę higieną vertinti taip pat rimtai kaip fizinę, visuomenėje galėtume matyti mažiau vienišumo, depresijos ir savęs nuvertinimo. Keli nedideli įpročiai – jautresnis požiūris į savo jausmus, savi-užuojauta, bandymas nesitapatinti su nesėkme ir ruminacijos stabdymas – gali tapti tokia pat svarbia gyvenimo dalimi, kaip dantų valymas ar rankų plovimas.