Vienas klausimas gali trukdyti geriau suprasti save: daugelis jį užduoda kasdien

Daugelis esame įsitikinę, kad save pažįstame puikiai. Tačiau organizacijų psichologės Tashos Eurich tyrimai rodo priešingai – nors 95 proc. žmonių mano esantys savimoningi, realiai tokių yra tik apie 10–15 proc. Tai reiškia, kad didžioji dauguma gyvena su klaidingu įsitikinimu apie savo savivoką.

Savimonė, pasak T. Eurich, yra gebėjimas aiškiai matyti save, suprasti, kaip mus mato kiti, ir suvokti, kokią vietą užimame pasaulyje. Tyrimai rodo, kad savimoningi žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu, turi tvirtesnius santykius, geriau dirba ir yra efektyvesni vadovai.

Kur klystame ieškodami savęs?

Ieškodami atsakymo į klausimą, kaip žmonės tampa savimoningi, T. Eurich su komanda apklausė tūkstančius žmonių, išanalizavo beveik 800 mokslinių tyrimų ir atliko giluminius interviu su asmenimis, kurie, artimųjų vertinimu, padarė didžiausią pažangą savivokos srityje.

Šiuos žmones ji pavadino savimonės vienaragiais – ne todėl, kad jie tobuli, o todėl, kad atrodo itin reti. Analizė atskleidė paradoksą: dauguma mūsų įsitikinę, kad kuo daugiau analizuojame savo mintis ir jausmus, tuo geriau save pažįstame. Tačiau tyrimai rodo priešingą tendenciją.

Viename iš jos tyrimų paaiškėjo, kad dažnai save analizuojantys žmonės buvo labiau įsitempę, labiau prislėgti ir mažiau patenkinti darbu bei santykiais. Kuo daugiau jie kapstėsi savyje, tuo blogesnė tapo jų emocinė būsena.

Pavojingas „kodėl?“ klausimas

Esminė problema – įprotis viską aiškintis klausimu „kodėl?“. Kodėl aš taip jaučiuosi? Kodėl man nesisekė susitikime? Kodėl aš nesu laimingas? Pasak T. Eurich, toks klausimas dažnai veda ne į tiesą, o į spėliones ir klaidingas išvadas.

Moksliniai tyrimai rodo, kad didelė dalis mūsų minčių ir motyvų yra nesąmoningi. Bandydami juos „iškasti“ mes neretai tik sukuriame įtikinamai skambančias, bet neteisingas istorijas. Be to, „kodėl?“ klausimas lengvai įsuka į kaltės, saviplakos ir praeities narpliojimo ratą.

Pavyzdžiui, žmogus, paklaustas, kodėl jo santykiai prasti, prisimena paskutinį konfliktą ir, dėl vadinamojo recency efekto, jam suteikia neproporcingai daug reikšmės. Taip susiformuoja iškreiptas savęs ir savo gyvenimo vaizdas.

Vietoj „kodėl?“ – „kas?“

Analizuodama savimonės vienaragių istorijas, T. Eurich pastebėjo bendrą bruožą: jie retai klausdavo „kodėl?“, bet itin dažnai – „kas?“. Ši, atrodytų, nedidelė kalbinė korekcija visiškai keičia mąstymo kryptį.

Vietoj „Kodėl mūsų santykiai su vadovu tokie blogi?“ jie klausdavo: „Kas konkrečiai mūsų bendravime veikia prastai ir ką galiu keisti?“ Vietoj „Kodėl man taip nutiko?“ – „Kas man dabar svarbiausia ir kokį žingsnį galiu žengti toliau?“

T. Eurich pateikia pavyzdį ir iš savo patirties. Perskaičiusi itin kritiškas atsiliepimus apie savo knygą, ji nugrimzdo į saviplaką klausdama, kodėl žmonės tokie nedėkingi. Tik pakeitusi klausimą į „Kas sako, kad ši knyga jiems padėjo?“ ji sugebėjo atgauti pusiausvyrą ir matyti pilnesnį vaizdą.

Savimonė kaip kasdienis įprotis

Pasak T. Eurich, savimonė nėra statiška savybė. Tai kasdienis pasirinkimas – pastebėti savo reakcijas, klaidas ir sėkmes, bet vietoj saviplakos klausti: kas iš to, kas įvyko, man svarbiausia ir ką galiu daryti kitaip?

Ji primena persų poeto Rumio žodžius: „Vakar buvau gudrus ir norėjau pakeisti pasaulį. Šiandien esu išmintingas ir keičiu save“, – sakė Rumi. Ši nuostata, anot psichologės, ir yra tikros savimonės pagrindas.