Ar įmanoma sąmoningai nustoti mylėti? Viena moteris nusprendė tai patikrinti moksliškai

Meilė dažnai apibūdinama kaip jausmas, kuris mus ištinka tarsi stichija. Tačiau vis dažniau mokslininkai klausia, kiek iš tiesų galime ją valdyti. Amerikiečių reperės ir rašytojos Dessa istorija – netikėtas bandymas pasitelkti neurologiją tam, kad būtų galima sąmoningai „išsimylėti“.

Scenoje ji – energinga hiphopo kolektyvo „Doomtree“ narė, tačiau solinėje kūryboje dominuoja melancholiškos, širdgėlą nagrinėjančios dainos. Metų metus ji rašė tas pačias skausmingas istorijas – apie vieną vyrą, su kuriuo santykiai tęsėsi ir geso dešimtmetį.

Mokslas apie meilės žemėlapį

Vieną vakarą, žiūrėdama neurologės Helen Fisher pranešimą, Dessa išgirdo, kad romantinė meilė turi aiškias „koordinates“ smegenyse. Tai įkvėpė drąsią mintį: jei meilę galima aptikti, gal ją galima ir pakeisti.

Ji susisiekė su Minesotos universiteto Magnetinio rezonanso tyrimų centro specialiste Cheryl Olman ir sutiko tapti savotišku vieno asmens eksperimentu. Funkcinio magnetinio rezonanso aparate Dessa žiūrėjo į savo buvusiojo nuotraukas ir į kito, emocijų nekeliančio vyro atvaizdus – tai buvo kontrolė.

Palyginę abiejų situacijų duomenis, mokslininkai pamatė aktyvumą būtent tose srityse, kurias meilės tyrėjai aprašo jau kelerius metus: ventralinėje tegmentinėje srityje, uodeguotajame branduolyje ir priekinėje cingulinėje žievėje. Tai buvo jos smegenų „meilės parašas“.

Neurogrįžtamasis ryšys prieš širdgėlą

Turėdama šį žemėlapį, Dessa nusprendė mėginti meilės intensyvumą sumažinti. Ji ėmė taikyti neurogrįžtamojo ryšio metodą – technologiją, naudojamą epilepsijos, potrauminio streso ar autizmo spektro sutrikimų simptomams švelninti.

Specialistė Penijean Gracefire reperę prijungė prie galvos odą liečiančių elektrodų, o kompiuterio ekrane Dessa realiu laiku matė savo smegenų bangas. Programai užfiksavus, kad tam tikros sritys veikia „sveikame“ intervale, pasigirsdavo trumpa arfos ar vibrafono melodija.

Atrodė, kad ji nieko sąmoningai nedaro – tik sėdi ir klausosi garsų. Vis dėlto smegenys, kaip ir kūno raumenys, pamažu mokosi reaguoti kitaip: dažniau būti ramiame, lankstesniame režime, o ne nuolatiniame įsikibime į vieną žmogų.

Kas pasikeičia, kai išsimyli?

Baigusi kelias intensyvias sesijas, Dessa vėl grižo į magnetinio rezonanso laboratoriją. Pakartotinis tyrimas ta pačia metodika parodė, kad ankstesnis stiprus vieno žmogaus „dominavimas“ jos smegenų romantiškų jausmų tinkluose iš esmės išnyko.

Subjektyviai ji vis dar prisiminė santykius ir išgyvenimus, tačiau keitėsi jų tvarka ir svoris. Daugiau liko pagarba ir draugiškumas, o apsėdimas, pavydas ir nuolatinis grįžimas prie skausmingų detalių priblėso.

Dessa juokauja, kad mokslininkų dėka ji „turėjo progą laikyti meilę rankoje“. Laboratorija jai atspausdino trimatį uodeguotojo branduolio modelį, kurį ji pavertė papuošalu ir scenos rekvizitu – priminimu, kad meilė nėra tvarkinga širdelės forma, o sudėtingas, kūniškas ir smegenyse užkoduotas procesas.

Ši istorija neatsako į klausimą, ar kiekvienas galėtų taip paprastai išsimylėti. Tačiau ji rodo, kad mūsų jausmai – ne tik likimo dovana ar bausmė, o ir tam tikra prasme treniruojamas smegenų įprotis. Ten, kur mokslas padeda geriau suprasti savo vidinį pasaulį, atsiranda ir daugiau pasirinkimo laisvės.