Sėkmė, pinigai ir pareigos negarantuoja laimės: ekspertas išskyrė keturias svarbias sritis

2020-ieji daugeliui tapo lūžio metais: pandemija, netikrumas dėl ateities, sveikatos ir darbo. Australų konsultantas ir „darbo futurologas“ Dominicas Price’as šiuos metus išgyveno dar skaudžiau – jam pačiam diagnozuotas vėžys, o netrukus mirė ir jo sesuo, dvejų berniukų mama. 

Likęs karantine su savo mintimis, jis ėmė klausti, iš kur iš tiesų kyla laimė ir kodėl, tiek kalbėdami apie produktyvumą, taip dažnai jaučiamės nelaimingi.

Senasis darbo modelis nebeteikia prasmės

D. Price’as primena, kad šiuolaikinis darbas vis dar remiasi pramonės revoliucijos logika. Tuomet žmonės buvo tarsi mechanizmai, vertinami pagal greitį ir išdirbį, o sėkmę matavo ekonomikos augimas ir produktyvumas. Praėjus keliems šimtmečiams, šis modelis akivaizdžiai stringa.

Tyrimai rodo, kad daugelis valstybių, tarp jų ir Australija, dirba vis ilgiau, tačiau produktyvumo augimas lėtėja. Mažiau nei 1 iš 10 darbuotojų jaučiasi laisvi eksperimentuoti darbe, o tik apie 20 proc. yra labai įsitraukę į savo veiklą. Pandemijos metu vidutinė darbo diena pailgėjo maždaug 40 minučių, nors nebereikia važiuoti į biurą.

Paradoksalu, tačiau nuolat kalbant apie psichikos sveikatą ir gerovę, reali darbo patirtis daugeliui tapo dar intensyvesnė. Pasak D. Price’o, taip nutiko todėl, kad produktyvumą pavertėme pagrindiniu sėkmės ir net asmeninės vertės matu.

Asmeninė moralinė inventorizacija

Po sesers mirties jis sukūrė paprastą, bet gilią metodiką – asmeninę moralinę inventorizaciją. Ji paremta vadinamuoju keturgubu dugnu finansų pasaulyje ir elitinių karių savirefleksijos pratimais. Metodika ragina savo gyvenimą įvertinti ne pagal vieną, o pagal keturias sritis.

Pirmoji – produktyvumas ir finansai: darbas, pajamos, finansinis stabilumas. Antroji – žmonės: fizinė ir emocinė sveikata, ryšiai su artimaisiais, bendruomenės kūrimas. Trečioji – planeta: asmeninis pėdsakas aplinkai, vartojimo ir kelionių įpročiai. Ketvirtoji – prasmė: kodėl darome tai, ką darome, kokį pėdsaką norime palikti.

Kiekviena sritis vertinama trimis balais: minus vienas (sunku), nulis (patenkinamai), vienas (gerai). Svarbi taisyklė – jokio „sudėjimo į krūvą“. Finansinė sėkmė negali atsverti žalos aplinkai ar visiško prasmės stokos.

Ką atskleidžia Trudy istorija?

D. Price’as šį pratimą atliko ir už savo seserį Trudy, kuri sirgo ketvirtos stadijos krūties vėžiu. Finansiškai ji vertintina nuliu – dirbti jau nebegalėjo. Tačiau žmonių, planetos ir prasmės srityse ji, jo akimis, pelnė po vienetą.

Trudy gyveno kukliai, beveik neskraidė, neturėjo automobilio, sąmoningai mažino savo aplinkos pėdsaką. Svarbiausia – aiškiai žinojo savo tikslą: per ribotą laiką suteikti dviem sūnums kuo geresnę vaikystę. Pasak brolio, ji išnaudojo kiekvieną dieną ir, nepaisant ligos, buvo laimingesnė už jį patį.

Ši istorija parodė, kad laimė yra kontekstinė – net finansiniai sunkumai nebūtinai lemia nelaimingą gyvenimą, jei puoselėjamos kitos sritys. Svarbiausia – nebandyti visko sudėti į vieną krepšį, pavyzdžiui, karjerą, ir pamiršti likusias gyvenimo dalis.

Maži žingsniai, kuriuos galima pradėti šiandien

D. Price’as kviečia kiekvieną sąžiningai įvertinti, kuriose srityse būtų minusas ar nulis, ir pasirinkti bent po vieną konkretų veiksmą artimiausiam sezonui. Jis pats nusprendė sumažinti aplinkos taršą – kelias dienas per savaitę atsisakyti mėsos, rinktis neutralų anglies dioksido atžvilgiu energijos tiekėją ir investuoti į iniciatyvas, saugančias vandenynus.

Žmonių srityje jis įsipareigojo būti labiau emociškai prieinamas, sąmoningai investuoti į naujus santykius ir brangesnį laiką su artimaisiais. Prasmę jis iš naujo atrado dalydamasis savo istorija ir padėdamas kitiems kritiškai peržiūrėti, kaip jie gyvena ir dirba.

Pasak jo, ateitis nėra iš anksto parašyta – ją formuoja mūsų veiksmai arba neveikimas visose keturiose srityse. Kiekvienas gali tapti savo laimės architektu, jei nustos matuoti gyvenimą vien darbo valandomis ir pareigybėmis, o pradės sąmoningai kurti tokį balansą, kuris iš tiesų atneša vidinę ramybę.