Netikėtas atradimas virtuvės lentynoje: viena gudrybė ir pupelės nesuskils bei nepūs pilvo

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pupelių virimas – visiška smulkmena: suberi pupeles į puodą, užpili vandeniu, užverdi – ir viskas. Tačiau praktikoje rezultatas dažnai būna nenuspėjamas: kartais pupelės lieka kietos, kartais visiškai ištyžta, o nemažai žmonių dar ir skundžiasi, kad „pupelės jiems netinka“ ir sukelia pilvo pūtimą.

Dažniausiai problema slypi ne pačiose pupelėse, o jų paruošimo būde. Gera žinia ta, kad jokios ypatingos įrangos ar sudėtingų gudrybių nereikia – pakanka šiek tiek iš anksto suplanuoti ir nuosekliai laikytis kelių paprastų žingsnių. Kartą supratę, kaip teisingai virti pupeles, greitai pastebėsite, jog iš jų ruošiami patiekalai ne tik gardūs, bet ir gerokai švelnesni virškinimo sistemai.

Kaip virti pupeles, kad jos būtų minkštos ir nesuskiltų?

Pirmoji taisyklė – pupeles visuomet mirkykite. Sausos pupelės verda gerokai ilgiau, jos lengviau kietėja, o sėklos dažniau skyla. Mirkymas padeda atkurti natūralią pupelių struktūrą po džiovinimo ir paruošia jas tolygiam virimui. Minimalus mirkymo laikas – apie septynias valandas, tačiau geriausia pupeles palikti mirkti per naktį.

Mirkymo vandens pakartotinai nenaudokite – jį tiesiog išpilkite. Būtent šiame vandenyje lieka dalis medžiagų, siejamų su pilvo pūtimu ir virškinimo sutrikimais. Kai kurie žmonės į mirkymo vandenį deda truputį sodos, kad sutrumpėtų mirkymo ir virimo laikas. Toks būdas išties veikia, tačiau labai lengva persistengti: per didelis sodos kiekis pakeičia pupelių struktūrą ir jos virsta menkai apetitiška koše.

Išmirkytas pupeles užpilkite šviežiu vandeniu taip, kad skystis dengtų sėklas maždaug dviejų pirštų storio sluoksniu. Virkite ant silpnos ugnies – taip pupelės geriau išlaikys formą ir nesuskils.

Galima taikyti ir vadinamąjį dvifazį virimo metodą. Pirmiausia pupeles užvirinkite, kelias minutes pavirkite, tuomet išjunkite ugnį ir palikite puodą uždengtą maždaug valandai. Vėliau nupilkite vandenį, vėl užpilkite šviežiu ir virkite, kol pupelės taps norimo minkštumo.

Kaip virti pupeles, kad jos būtų lengviau virškinamos?

Po mirkymo pupeles visada užpilkite tik šviežiu vandeniu. Verdant verta įdėti šiek tiek riebalų – pavyzdžiui, šaukštelį aliejaus ar alyvuogių aliejaus. Taip pupelės mažiau putos, jas bus lengviau maišyti, o ir skonis bus švelnesnis.

Druską geriausia berti virimo pabaigoje. Per anksti pasūdyta pupelė, ypač jei ji senesnė, gali ilgiau kietėti ir sunkiau suminkštėti. Virimo pradžioje vietoj druskos naudokite virškinimui palankius prieskonius: lauro lapus, mairūną, čiobrelį, kmynus.

Atkreipkite dėmesį ir į vandens kietumą bei rūgščius priedus. Kietas vanduo iš čiaupo, taip pat pomidorai, pomidorų tyrė, actas ar rauginti kopūstai, sudėti virimo pradžioje, gali gerokai pailginti virimo laiką – pupelės išlieka kietos. Jei norite pupeles derinti su rūgštesniais ingredientais, dėkite juos tik tada, kai pupelės jau beveik minkštos. Taip pat verta prisiminti, kad senesnės pupelės visada verda ilgiau.

Kaip laikyti pupeles?

Sausas pupeles laikykite sandariame inde, sausoje, nuo tiesioginių saulės spindulių ir drėgmės apsaugotoje vietoje. Atidarytos ir mėnesiais spintelėje laikomos pakuotės lemia, kad pupelės „išsivėdina“, sugeria aplinkos kvapus ir vėliau prasčiau brinksta bei ilgiau verda.

Verdant pupeles, į puodą galite dėti ir keletą daržovių gabalėlių – morkos, petražolės šaknies ar saliero šaknies. Jos ne tik pagerina skonį, bet ir palankiai veikia žarnyną, todėl patiekalai su pupelėmis dažnai būna lengviau toleruojami.

Jei planuojate ruošti didesnį kiekį, pupeles drąsiai virkite iš anksto. Išvirkite jas iki „al dente“ konsistencijos, nukoškite, atvėsinkite ir išdėliokite ant padėklo ar lentelės taip, kad sėklos tarpusavyje nesiliestų. Kai pupelės visiškai sušals, suberkite jas į maišelius ar dėžutes. Taip užšaldytos pupelės išlaiko formą, nesulimpa į vieną gabalą ir vėliau gali būti beriamos tiesiai į sriubą, troškinį ar padažą.