Kodėl šildymas taip pabrango? Atskleista, kas labiausiai išaugino sąskaitas

2025–2026 metų šildymo sezonas Lietuvoje išsiskyrė dviem veiksniais, kurie tiesiogiai atsispindėjo gyventojų mokėjimuose: gerokai šaltesniais sausio ir vasario orais bei nuo 2026 metų sausio centralizuotai tiekiamai šilumai pradėtu taikyti 21 proc. PVM tarifu.

Šilumos suvartojimą pastatuose pirmiausia lemia lauko oro temperatūra, o šį sezoną ji buvo žemesnė nei pastaraisiais metais. Dėl to šilumos poreikis šildomam ploto vienetui vidutiniškai augo, o šalčiausiais mėnesiais kai kuriuose pastatuose šuolis buvo itin ryškus.

Palyginus su ankstesniu sezonu, santykinis šilumos suvartojimas šildomam ploto vienetui buvo vidutiniškai apie 21 proc. didesnis. Sausio ir vasario mėnesiais atskirais atvejais šilumos energijos suvartota net 60–80 proc. daugiau nei įprastai, todėl net ir nepasikeitus kainai už kilovatvalandę bendra sąskaita augtų vien dėl didesnio vartojimo.

Kartu prisidėjo ir mokesčių pokytis: PVM yra proporcingas galutinei sąskaitai, todėl jo padidinimas labiausiai „įkando“ būtent tada, kai dėl šalčių šilumos reikėjo daugiausia. Tai sustiprino sezono „piko“ efektą, ypač didesniuose ir prasčiau apšiltintuose butuose.

Kainų pokytis ir PVM įtaka

Vidutinė galutinė šilumos kaina gyventojams 2025–2026 metų sezono lapkričio–kovo laikotarpiu buvo apie 12 proc. didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Pagrindinė priežastis įvardijama PVM lengvatos panaikinimas, kai vietoje 9 proc. tarifo pradėtas taikyti 21 proc. tarifas.

Nors sezoną lydėjo ir bendras energijos išteklių brangimas, apžvalgose pabrėžiama, kad be PVM pokyčio vidutinė šilumos kaina centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje galėjo išlikti panaši į ankstesnių metų. Tam įtakos turėjo technologinis efektyvumas ir didesnės parduodamos šilumos apimtys šaltesnę žiemą.

Šalčiai turėjo įtakos ne tik centralizuotam šildymui: išaugus šilumos poreikiui brango biokuro grandinės elementai, o individualiuose ūkiuose suintensyvėjo malkų ir granulių paklausa. Taip pat daliai gyventojų išryškėjo šilumos siurblių ribos esant ekstremalesnei temperatūrai, kai elektros sąnaudos išauga, o kai kuriuose sprendimuose gali prireikti papildomo šildymo šaltinio.

Skirtinguose miestuose galutinė šilumos kaina išlieka nevienoda, nes ją lemia vietinis kuro krepšelis, tinklų būklė, gamybos technologijos ir reguliuojamos sąnaudos. Dėl to vienos savivaldybės gyventojams sezono „smūgis“ gali būti juntamas labiau nei kitur net ir esant panašiam butų energiniam efektyvumui.

Kiek mokėjo skirtingų būstų gyventojai?

Preliminariais skaičiavimais, tipiniuose senos statybos neapšiltintuose daugiabučiuose šildymas per 2025–2026 metų sezoną vidutiniškai kainavo apie 2,18 euro už kvadratinį metrą. Prieš metus analogiškas vidurkis siekė apie 1,56 euro už kvadratinį metrą.

Energiškai efektyviuose daugiabučiuose mokėjimai buvo mažesni: šį sezoną jie siekė apie 0,91 euro už kvadratinį metrą, kai prieš metus buvo apie 0,55 euro už kvadratinį metrą. Skirtumas rodo, kad pastato būklė ir energinis efektyvumas tampa dar svarbesni, kai kartu veikia ir šalčio, ir mokesčių veiksniai.

Didžiausias papildomas krūvis teko prastos kokybės didesniems butams, kuriuose šilumos suvartojimas išlieka aukštas net ir įprastomis žiemomis. Skaičiuojama, kad PVM padidėjimas vien sausio ir vasario mėnesiais kai kuriais atvejais galėjo pridėti papildomus 20–30 eurų prie šildymo sąskaitos.

Renovuotuose ar gerai apšiltintuose pastatuose PVM lengvatos panaikinimo efektas net ir šalčiausiais mėnesiais dažniausiai buvo gerokai mažesnis, nes pati apmokestinama bazė yra mažesnė. Tai reiškia, kad energinis efektyvumas tampa ne tik komforto, bet ir mokestinės rizikos mažinimo priemone.

Jei 21 proc. PVM tarifas centralizuotai tiekiamai šilumai išliks ir toliau, sąskaitų skirtumas tarp taupių ir neefektyvių pastatų, tikėtina, išliks ryškus ir ateinančiais sezonais. Praktikoje tai reiškia, kad renovacijos, šildymo sistemų balansavimo ir šilumos punktų modernizavimo nauda gyventojams bus lengviau pamatuojama sąskaitose.

Gyventojams rekomenduojama aktyviau domėtis savo pastato šilumos suvartojimo priežastimis ir prašyti administratoriaus ar šildymo sistemos prižiūrėtojo aiškiai įvardyti, kur slypi didžiausios netektys. Net ir be didelių investicijų dažnai įmanoma sumažinti sąnaudas sureguliavus vidaus sistemą, sutvarkius rūsio ir laiptinių šilumos ūkį bei aiškiau kontroliuojant temperatūrinius režimus.