Norite skirtingų vaisių ant vieno medžio? Paprastas būdas padės sutaupyti vietos jūsų sode
Pavasaris laikomas vienu palankiausių laikotarpių skiepyti vaismedžius, nes prasidėjus sulčių tekėjimui suaktyvėja audiniai tarp žievės ir medienos. Tuomet skiepijimo vietoje greičiau formuojasi kaliaus audinys, kuris „sulipdo“ poskiepį su įskiepiu.
Skiepijimas padeda išsaugoti veislės savybes, atnaujinti senus medžius ir greičiau sulaukti derliaus, palyginti su dauginimu iš sėklų. Taip pat tai būdas viename sode sutalpinti daugiau veislių, kai trūksta vietos, arba pakeisti prastai derančios veislės lają.
Kas yra poskiepis ir įskiepis?
Poskiepis yra augalas su šaknimis, ant kurio skiepijama, o įskiepis yra ūglis ar pumpuras, kurį norima perkelti. Nuo poskiepio priklauso dalis medžio augumo, atsparumas šalčiui, prisitaikymas prie dirvos, o nuo įskiepio priklauso vaisių veislė ir savybės.
Praktikoje skiepijimui dažniausiai pasirenkami sveiki, nepažeisti medžiai, o poskiepis prieš darbą gausiai palaistomas, kad sulčių tekėjimas būtų intensyvesnis. Svarbu, kad įskiepis būtų paimtas nuo gerai derančio, ligų nepažeisto medžio ir turėtų kelis subrendusius pumpurus.
Kaip paruošti įskiepį?
Įskiepiui dažniausiai naudojami vienmečiai ūgliai, kurių storis yra bent keli milimetrai, su 3–5 gerai išsivysčiusiais pumpurais. Ūgliai pjaunami aštriu sekatoriumi ar skiepijimo peiliu, kad pjūvis būtų lygus ir nesutrintų audinių.
Įskiepius rekomenduojama ruošti ramybės laikotarpiu, kol dar neprasidėjęs aktyvus sulčių tekėjimas, o laikyti vėsiai ir drėgnai, kad neišdžiūtų. Prieš skiepijimą svarbu įsitikinti, kad pumpurai gyvybingi, o mediena nėra pažeista šalčio.
Kopuliavimas: 4 žingsniai
Kopuliavimas taikomas tada, kai poskiepio ir įskiepio skersmuo panašus. Metodo esmė yra sutapdinti abiejų dalių kambio sluoksnius, nes būtent jis lemia suaugimą ir vėlesnį maisto medžiagų judėjimą.
Pirmiausia ant poskiepio parenkama lygi vieta be žievės pažeidimų ir atliekamas įstrižas pjūvis maždaug 30 laipsnių kampu. Pjūvio ilgis paprastai daromas kelis kartus ilgesnis nei šakelės skersmuo, kad kontaktinis plotas būtų didesnis.
Tuomet ant įskiepio, atsitraukus nuo apatinio pumpuro, atliekamas tokio paties ilgio ir kampo pjūvis. Abi dalys suglaudžiamos taip, kad kuo tiksliau sutaptų kambio sluoksniai, ir tvirtai prispaudžiamos.
Skiepijimo vieta sandariai apvyniojama plėvele arba specialia skiepijimo juosta, kad nepatektų oras ir neišdžiūtų audiniai. Viršutinis pjūvis neretai užtepamas sodo tepalu, kuris saugo nuo drėgmės praradimo ir infekcijų.
Sodo tepalas yra klampi apsauginė masė, kurios konsistencija priklauso nuo temperatūros. Jis naudojamas žaizdoms uždengti po genėjimo ar skiepijimo, kad sumažėtų išdžiūvimo, grybinių ligų ir bakterinių infekcijų rizika.
Po skiepijimo svarbu stebėti, ar juosta neįsirėžia į augantį audinį, ir laiku ją atlaisvinti arba nuimti. Jei įskiepis pradeda leisti ūglius, o skiepijimo vieta lieka sausa ir be įtrūkimų, tai dažniausiai rodo, kad skiepijimas pavyko.
Taip pat verta įvertinti pavasario orų tendencijas: šiltesni ir nepastovūs sezonai didina ankstyvų šalnų riziką, todėl ką tik paskiepytus medžius naudinga apsaugoti nuo staigių temperatūros kritimų. Pradedantiesiems patikimiausia rinktis dieną, kai oras sausas, o naktimis prognozuojama teigiama temperatūra.
„Sėkmę dažniausiai lemia ne pasirinktas metodas, o pjūvio švara, greitas sujungimas ir sandarus sutvirtinimas“, – sako ilgametę patirtį turintys sodininkai.
Skiepijimas reikalauja kruopštumo, tačiau įvaldžius pagrindinius principus galima reikšmingai atjauninti sodą ir tiksliai valdyti veislių įvairovę. Jei kyla abejonių, verta pasitreniruoti ant nereikalingų šakelių, kad pjūviai būtų vienodi ir lygūs.
