Svoris auga net skaičiuojant kalorijas? Mokslas atskleidė, kaip paprasta duona lėtina jūsų medžiagų apykaitą
Naujas tyrimas su pelėmis parodė, kad duonos vartojimas gali būti susijęs su kūno svorio ir riebalų masės didėjimu net tada, kai bendras suvartojamų kalorijų kiekis išlieka panašus.
Tyrimą atliko Japonijos Osakos metropoliteno universiteto mokslininkų komanda. Anot jų, svorio augimą gali lemti ne vien per didelis riebalų kiekis mityboje, į kurį dažnai orientuojamos mitybos rekomendacijos, bet ir angliavandeniai bei su jais susiję medžiagų apykaitos pokyčiai.
Nors mitybos specialistai apie duonos ir angliavandenių ryšį su svorio augimu kalba jau seniai, iki šiol trūko detalesnių duomenų, ypač apie kvietinius miltus ir tai, kas vyksta medžiagų apykaitos lygmeniu.
Mokslininkai nustatė, kad didesnis kvietinės duonos kiekis racione siejosi su mažesnėmis energijos sąnaudomis. Tai reiškia, kad medžiagų apykaita linko į būseną, kai organizmas prioritetą teikia riebalų kaupimui, net jei kalorijų kiekis išlieka panašus.
„Šie rezultatai rodo, kad svorio augimą gali lemti ne specifinis kviečių poveikis, o stiprus polinkis rinktis angliavandenius ir su tuo susiję medžiagų apykaitos pokyčiai“, – teigė Osakos metropoliteno universiteto mitybos specialistas Shigenobu Matsumura.
Eksperimentų metu laboratorinėms pelėms buvo suteikta galimybė rinktis: įprastą, sveikesnį grūdų pagrindu sudarytą pašarą arba angliavandenių gausius variantus – paprastą duoną, keptus kvietinius miltus ar keptus ryžių miltus. Vėliau buvo stebima, kaip kinta jų svoris ir kaip organizmas degina kalorijas ramybės būsenoje bei aktyvumo metu.
Be to, iš kraujo mėginių tyrėjai vertino hormonų, cukraus kiekio kraujyje ir įvairių metabolitų rodiklius, o po eksperimento atliktos audinių analizės leido įvertinti genų raišką kepenyse.
Rezultatai parodė, kad pelės ryškiai preferavo pereiti nuo standartinės mitybos prie angliavandenių gausių užkandžių. Tai buvo siejama su didesniu svoriu ir didesniu riebalinio audinio kiekiu, ypač patinams.
Tolesnė analizė ir papildomi testai leido daryti išvadą, kad du pagrindiniai pokyčiai – svorio augimas ir riebalinio audinio didėjimas – greičiausiai buvo nulemti ne persivalgymo ar mažesnio fizinio aktyvumo, o pačių produktų poveikio. Kvietinių miltų grupėje bendrai buvo sudeginama mažiau kalorijų, o su angliavandenių pavertimu riebalais susiję genai suaktyvėjo.
Dar vienas papildomas bandymas, sutelktas į kvietinių miltų grupę, parodė, kad sugrąžinus pelėms įprastą pašarą, svorio augimas sustojo, o medžiagų apykaitos pokyčiai pasisuko atgal.
„Ateityje tikimės, kad tai taps moksliniu pagrindu siekiant subalansuoti „skonį“ ir „sveikatą“ mitybos rekomendacijų, maisto edukacijos ir maisto kūrimo srityse“, – sakė Shigenobu Matsumura.
Tyrimas papildo įrodymus, kad svarbu ne tik tai, kiek suvalgome, bet ir kaip konkretus maistas pakeičia organizmo gebėjimą apdoroti maistines medžiagas bei deginti jose esančias kalorijas. Duonos atveju, mokslininkų teigimu, ji gali tarsi sulėtinti medžiagų apykaitos „variklį“.
Vis dėlto tyrimas turi ribojimų: jis atliktas su pelėmis, o ne su žmonėmis. Nors tikėtina, kad panašūs procesai gali vykti ir žmogaus organizme, to dar negalima tvirtai teigti – tai turėtų patvirtinti būsimi tyrimai.
Mokslininkai taip pat planuoja išbandyti platesnį maisto produktų pasirinkimą, kad tiksliau nustatytų, kas konkrečiai duonoje sukelia tokį organizmo atsaką.
Be to, pabrėžiama, kad į medžiagų apykaitos reakciją į maistą gali reikšmingai įsiterpti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, amžius ar hormonų pokyčiai.
Ateities darbai turėtų padėti geriau įvertinti kviečių ir duonos vietą mityboje bei paaiškinti, kodėl paprasta taisyklė, kad svarbiausia yra „kalorijos įeina – kalorijos išeina“, ne visada veikia taip tiesmukai, kaip gali atrodyti.
„Toliau planuojame tyrimų dėmesį perkelti į žmones, kad patikrintume, kiek šiame tyrime nustatyti medžiagų apykaitos pokyčiai pasireiškia realiuose mitybos įpročiuose“, – sakė Shigenobu Matsumura.
„Taip pat ketiname tirti, kaip tokie veiksniai kaip pilno grūdo produktai, mažiau apdoroti grūdai ir skaidulų gausūs maisto produktai, jų deriniai su baltymais ir riebalais, maisto apdorojimo būdai bei vartojimo laikas veikia medžiagų apykaitos reakcijas į angliavandenių suvartojimą“, – pridūrė jis.
Tyrimas publikuotas žurnale Molecular Nutrition & Food Research.
