2009 metais viešumon iškilo skandalinga byla, susijusi su sistemingu žmonių palaikų išniekinimu Ilinojaus valstijoje, Buro Ouko kapinėse. Tyrimas atskleidė, kad daugiau kaip šimtas kūnų buvo iškasti ir perkelti į kitas vietas, kad būtų galima neteisėtai perparduoti laidojimo sklypus.
Iš pradžių tyrėjams buvo sunku nustatyti, kada tiksliai įvyko perlaidojimai ir kas už juos atsakingas. Tačiau vienu svarbiausių įkalčių tapo visai nedidelis radinys – mikroskopinis samanų gumulėlis, aptiktas vos 20 centimetrų gylyje.
Šis beveik nepastebimas augalas padėjo tyrėjams atkurti įvykių eigą ir tapo svarbiu įrodymu teisme. Būtent jis galiausiai prisidėjo prie kaltinamųjų nuteisimo vienoje skandalingiausių kapinių nusikaltimų bylų Ilinojaus istorijoje.
Tyrimo metu FTB pareigūnai samanų mėginį perdavė Čikagos „Field Museum“ botanikos kolekcijų vadovui Matui fon Konratui. Mokslininkui buvo pavesta išsiaiškinti, ar samanos toje vietoje augo natūraliai, ar buvo perneštos iš kitos kapinių dalies.
Pasak fon Konrato, gamta kartais gali būti patikimesnė už žmonių liudijimus. Jo garsus posakis „Žmonės meluoja, bet samanos – ne“ vėliau netgi buvo įtrauktas į muziejaus ekspoziciją.
Ištyręs mėginį mokslininkas nustatė, kad tai yra rūšis Fissidens taxifolius, dar vadinama kišenine samana. Tolimesnė analizė parodė, kad ši rūšis natūraliai neauga naujai suformuotose kapų vietose.
Tyrėjai aptiko didesnius šių samanų plotus kitoje kapinių dalyje, kur, kaip manoma, palaikai iš pradžių ir buvo palaidoti. Tai sustiprino įtarimus, kad kūnai buvo iškasti ir perkelti į kitą vietą.
Samanos padėjo nustatyti ne tik palaikų kilmę, bet ir galimą nusikaltimo laiką. Kaltinamieji tvirtino, kad kapų išniekinimas įvyko dar prieš jiems pradedant dirbti kapinėse, tačiau biologiniai duomenys rodė visai kitą vaizdą.
Mokslininkai išanalizavo samanų metabolinę būklę ir chlorofilo kiekį. Šie rodikliai buvo palyginti su muziejuose saugomais etaloniniais mėginiais, kad būtų galima nustatyti, kada augalas buvo perkeltas.
Tyrimas parodė, kad samanų amžius siekė tik vienerius ar dvejus metus. Tai reiškė, kad jos buvo perkeltos tuo laikotarpiu, kai kapinėse dirbo įtariamieji.
Samanos pasirodė esą ypač naudingos teismo botanikos tyrimuose. Dėl savo struktūros ir atsparumo aplinkos poveikiui jos gali išlikti ilgą laiką ir suteikti vertingos informacijos apie aplinkos pokyčius.
Mokslininkai pabrėžia, kad samanos turi išskirtinę savybę. Net tada, kai atrodo visiškai išdžiūvusios ar negyvos, jos gali išlaikyti tam tikrą metabolinį aktyvumą, kuris leidžia nustatyti jų būklę ir amžių.
Galiausiai šie moksliniai įrodymai padėjo teisme. Buvusi kapinių vadovė ir trys kapų kasėjai buvo pripažinti kaltais dėl palaikų išniekinimo ir kitų nusikaltimų.
Ši byla taip pat atkreipė dėmesį į mažai žinomą mokslo sritį – teismo briologiją, tai yra samanų tyrimą kriminaliniuose tyrimuose. Nors teismo botanikoje dažniausiai analizuojami žiediniai augalai, samanos gali suteikti unikalių ir labai tikslių duomenų.
Pasak mokslininkų, šis atvejis parodė, kad net mažiausi gamtos fragmentai gali tapti svarbiais įkalčiais sudėtingose bylose. Kartais būtent tokios detalės padeda atskleisti nusikaltimus, kuriuos kitaip būtų labai sunku įrodyti.
Šiandien tas pats samanų mėginys saugomas „Field Museum“ botanikos kolekcijoje. Jis primena ne tik apie šią rezonansinę bylą, bet ir apie tai, kaip mokslas gali padėti teisingumui.
