Žalsvas atspalvis morkos viršūnėje dažniausiai atsiranda tada, kai dalis šaknies būna išlindusi iš žemės ir ją veikia saulės šviesa. Dėl šviesos poveikio pradeda gamintis chlorofilas – žalias pigmentas. Pats chlorofilas nėra kenksmingas ir nereiškia, kad morka sugedusi.
Tačiau svarbu atskirti morkas nuo bulvių. Solaninas yra būdingas bulvėms ir kitiems bulvinių šeimos augalams, bet ne morkoms. Morkos nepriklauso bulvinių šeimai, todėl jose solaninas nesikaupia. Dėl to žalsva morkos dalis nėra susijusi su solanino padidėjimu.
Vis dėlto pažaliavusi vieta gali būti kartesnio skonio ir kietesnė. Taip pat ji gali būti labiau paveikta aplinkos sąlygų, jei dalis šaknies ilgą laiką buvo atvira. Dėl skonio ir kokybės dažniausiai rekomenduojama žalsvą viršūnę tiesiog nupjauti kartu su nedideliu aplinkiniu minkštimo sluoksniu.
Jeigu likusi morkos dalis yra tvirta, be puvimo požymių, nemalonaus kvapo ar gleivėtumo, ją drąsiai galima vartoti. Žalsvas atspalvis pats savaime nereiškia, kad morka pavojinga – dažniausiai tai tik estetinė ir skonio problema.
