Velykų paprotys, kurį žino visi: sužinokite, ką iš tikrųjų reiškia plakimas verba

Velykų tradicijos, išlikusios iki mūsų dienų, skiriasi priklausomai nuo regiono. Vis dėlto viena iš jų – susijusi su verbos šakelėmis – pažįstama beveik visiems: kai artimieji ar draugai lengvai „plaka“ verba. Iš kur kilo šis paprotys ir ką jis reiškia?

Daugelis bent kartą gyvenime yra girdėję posakį: „Ne aš plaku – verba plaka!“, kai kas nors švelniai baksteli ar pliaukšteli per nugarą pašventintomis verbos šakelėmis.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprasta liaudiška pramoga ar vaikų žaidimas, tačiau šis paprotys turi gerokai gilesnę prasmę. Seniau buvo tikima, kad taip galima „išmušti“ ligas ir negandas bei užtikrinti žmogui sveikatą visiems metams į priekį.

Verba laikyta ypatingu augalu, nes ji viena pirmųjų atgyja po žiemos. Dėl to manyta, kad bažnyčioje pašventintos šakelės žmogui perduoda gyvybinę energiją, stiprybę ir sveikatą. Taigi plakama ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad būtų perduota „gamtos galia“.

Svarbu tai daryti su geromis mintimis ir linkėjimais. Dažniausiai lengvai plakama per pečius ir nugarą, sakant:

„Ne aš plaku – verba plaka, už savaitės Velykos, netoli raudonas kiaušinėlis!“

Taip pat pabrėžiama, kad žmogus, kurį „plaka“, turėtų tai priimti geranoriškai. Jei toks gestas kitam nemalonus ar nesuprantamas, geriausia sustoti ir atsiprašyti.

Pašventintų šakelių nebuvo įprasta tiesiog išmesti – jos laikytos namų apsauga. Jas padėdavo už ikonų arba laikydavo vazoje be vandens, kad išsilaikytų visus metus. Tikėta, jog verba saugo namus nuo piktos akies, ligų ir net blogo oro.

Vyresni žmonės pasakoja ir dar vieną paprotį: jei kas nors šeimoje susirgdavo, tuo pačiu verbos ryšulėliu lengvai pabaksnodavo ar paplakdavo ligonį, tikėdami, kad taip jis greičiau pasveiks.