Gipsūnės, limoniai ir kai kurios kitų rūšių žolinės dykumų augalų rūšys turi bendrą bruožą – vegetacijos pabaigoje jų antžeminė dalis sudžiūsta, įgauna apvalią formą ir atsiskiria nuo šaknų. Vėjo genami sudžiūvę augalai gali būti nunešami dideliais atstumais, pakeliui išbarstydami sėklas. Toks plitimo būdas ypač būdingas sausoms stepėms ir pusdykumėms.
Vienas įdomesnių tokių augalų pavyzdžių – Maksimovičiaus rabarbaras. Pavasarį, vos tik žemę sušildo saulė, iš jos išauga stambūs lapai, o netrukus pasirodo rausvi, šakoti žiedynstiebiai. Per kelias dienas jie apsipila smulkiais, kvapniais žiedais.
Augant lapai dar labiau padidėja ir jų pakraščiai priglunda prie dirvos paviršiaus. Nors gali atrodyti, kad tokie dideli lapai sausringose vietovėse nėra praktiški, iš tikrųjų jie padeda augalui išsaugoti drėgmę. Lapų paviršių dengia vaškinė danga, mažinanti vandens išgaravimą.
Po lapais susikaupusi drėgmė kondensuojasi ir yra sugeriama atgal į augalo audinius. Taip augalas efektyviai panaudoja net ir labai ribotus vandens išteklius, būdingus sausoms vietovėms.
Pasibaigus žydėjimui subręsta rausvai rudos sėklos. Vėliau šaknies kaklelis išdžiūsta, augalas atsiskiria nuo dirvos ir vėjo genamas ima riedėti kraštovaizdžiu. Taip sėklos išnešiojamos po naujas teritorijas.
Įdomu tai, kad vietoje, kur augalas augo, dažnai lieka plikas žemės lopinėlis. Manoma, jog rabarbaro lapuose gali būti medžiagų, slopinančių kitų augalų augimą, todėl sumažinama konkurencija dėl vandens ir maisto medžiagų.
