Ar gali egzistuoti fizinis „rojus“ už mums matomo Visatos krašto? Nauja Harvardą baigusio fiziko hipotezė bando sujungti kosmologiją, filosofiją ir senas religines idėjas, keldama daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.
Harvardo universitete fiziką dėstęs mokslininkas Maiklas Giljenas (Michael Guillen) pasiūlė netikėtą hipotezę: jo manymu, vadinamasis „rojus“ gali būti ne tik religinis ar metaforinis vaizdinys, bet ir reali fizinė vieta mūsų Visatoje. Mokslininko teigimu, toks „rojus“ galėtų būti už kosminio horizonto ribų – už tos ribos, už kurios Visata mums iš esmės nepasiekiama ir nestebima.
Savo straipsnyje Giljenas remiasi moderniosios kosmologijos principais. Jis primena Hablo dėsnį: kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo didesniu greičiu ji nuo mūsų tolsta. Šį dėsnį XX a. pradžioje atrado amerikiečių astronomas Edvinas Hablas, parodęs, kad Visata plečiasi, o galaktikos viena nuo kitos tolsta milžiniškais greičiais, artimais šviesos greičiui.
Remdamasis šia idėja, Giljenas daro išvadą, kad egzistuoja vadinamasis kosminis horizontas – riba, už kurios signalai (šviesa ir kita informacija) iš tolimų Visatos sričių iki mūsų niekada nepasieks. Jo skaičiavimais, ši riba yra maždaug už 439 milijardų trilijonų kilometrų. Ten, už šio horizonto, jis ir siūlo įsivaizduoti „rojų“ – zoną, kuri mums ir mūsų technologijoms iš principo nepasiekiama.
Vis dėlto daugelis mokslininkų į tokią interpretaciją žiūri labai skeptiškai. Jų teigimu, tai veikiau metafizinis ar filosofinis bandymas perinterpretuoti religinius vaizdinius, o ne moksliškai pagrįstas modelis. Kosminis horizontas, anot jų, nėra konkreti fizinė siena ar vieta erdvėje, o tik teorinė riba, už kurios mes nebegalime gauti jokios informacijos.
Konetikuto koledžo astronomas Aleksas Džanninas pabrėžia, kad kosminis horizontas nėra „kraštas“ tradicine prasme. Tai – matematiškai apibrėžta riba, nusakanti, kiek toli į praeitį ir erdvę galime pažvelgti žvelgdami į šviesą, kuri iki mūsų spėjo atkeliauti nuo pat Didžiojo sprogimo. Už jos esantys objektai egzistuoja, tačiau jie nuo mūsų nutolsta taip greitai, kad jų šviesa niekada nepasieks Žemės.
Mokslas sutaria, kad Visata veikiausiai yra daug didesnė už tą jos dalį, kurią galime stebėti. Manoma, kad Visatos amžius yra apie 13,8 mlrd. metų, o šviesa sklinda maždaug 300 tūkst. kilometrų per sekundę greičiu. Dėl to mes regime tik tą kosmoso dalį, iš kurios šviesa suspėjo pasiekti mūsų planetą per visą Visatos egzistavimo laiką. Visa, kas yra toliau, lieka už mūsų stebėjimo galimybių ribų – bent jau kol kas.
Kitas Giljeno argumentas susijęs su Alberto Einšteino reliatyvumo teorijomis. Jis kelia prielaidą, kad ties kosminiu horizontu laikas gali tarsi „sulėtėti“ ar net „sustoti“, todėl anapus šios ribos galėtų nebelikti mums įprastų laiko kategorijų – praeities, dabarties ir ateities. Tokiu atveju „rojus“ būtų erdvė, kurioje neegzistuoja laikas, bent jau taip, kaip mes jį suprantame.
Be to, Giljenas pasitelkia hipotezę, kad už kosminio horizonto gali egzistuoti objektų, kurie yra senesni už viską, ką dabar matome teleskopais – net galėtų būti struktūrų, atsiradusių iki Didžiojo sprogimo, jei toks „iki“ apskritai įmanomas. Tai susiję su kai kuriomis spekuliatyviomis kosmologinėmis teorijomis apie kelių „Visatų“ ar ciklinį kosmoso pobūdį.
Tuo pat metu Giljenas – ne vienintelis, bandantis derinti kosmologiją su filosofinėmis ar dvasinėmis idėjomis. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Didžiojo sprogimo, kaip absoliutaus Visatos „pradžios taško“, interpretacija neišvengiamai paliečia klausimus apie sukūrimą, priežastį ir „pirmąjį impulsą“. Tai sritys, kuriose mokslo ir pasaulėžiūrinių, religinių diskusijų ribos neišvengiamai susikerta.
Vis dėlto akademinė bendruomenė kol kas aiškiai atskiria empirinius, stebėjimais ir skaičiavimais pagrįstus modelius nuo idėjų, kurios daugiau remiasi metaforomis ir filosofiniais samprotavimais. „Rojus“ kaip fizinė vieta už Visatos horizonto šiandien lieka būtent tokia – įdomi, bet nepatikrinta ir nepatikrinama hipotezė.
Tuo tarpu stebimasis mokslas ir toliau fiksuoja realius, patikrinamus reiškinius. Astronomai jau yra užfiksavę neįprastą kai kurių kometų elgesį – pavyzdžiui, vienos iš Jupiterio šeimos kometų 41P/Tutle–Džakobini–Kresak sukimosi stiprų sulėtėjimą po praskriejimo pro perihelį 2017 m., o vėliau – net ir sukimosi krypties pasikeitimą. Tokie reiškiniai leidžia geriau suprasti, kaip realiai veikia dangaus kūnai, ir parodo, kad tikrasis kosmosas neretai būna ne mažiau stulbinamas nei drąsiausios metafizinės hipotezės.
