Blakių atsiradimas nėra susijęs su gyvenamosios vietos švara. Šie vabzdžiai jau seniai gyvena greta šiltakraujų gyvūnų ir laikui bėgant prisitaikė gyventi šalia žmogaus, tapdami nuolatine buities problema.
Specialistų teigimu, jų istorinė kilmės vieta – Artimieji Rytai. Plačiausiai paplitusi „butų“ blakių rūšis – Cimex lectularius. Iš pradžių jos minta šikšnosparnių ir kitų šiltakraujų gyvūnų krauju, tačiau vėliau persiorientavo į žmones.
Blakės plinta kartu su žmogumi. Vystantis prekybai ir aktyviems kelionėms, jos buvo gabenamos užkrėstuose daiktuose. Net ir šiandien joms „pakeisti adresą“ padeda visuomeninis transportas, viešbučiai, lėktuvai, parduotuvės ir net kino teatrai.
Butuose šie vabzdžiai laikosi arčiau miegančio žmogaus. Lova joms sudaro palankias sąlygas: šilumą, kvėpuojant išskiriamą anglies dvideginį ir lengvą priėjimą prie odos. Suaugusios blakės slepiasi čiužinio klostėse, spyruokliniame bloke, lovos rėmo elementuose, taip pat plyšiuose ir siaurose ertmėse šalia miegamosios vietos.
Dažnai viskas prasideda nuo vienintelio vabzdžio. Dažni užkrato šaltiniai – naudoti baldai ir bagažas, parvežtas iš vietų, kuriose jau yra užsikrėtimo atvejų. Patalpose blakės deda kiaušinėlius; augdamos jos numeta chitininį apvalkalą ir palaipsniui susiformuoja visa populiacija.
Apie blakių buvimą gali reikšti tamsios jų gyvybinės veiklos žymės, kraujo dėmės ant patalynės, numesti chitininiai apvalkalai ir niežtintys įkandimo pėdsakai. Patikrinus čiužinio siūles, lovos pagrindą ir artimiausius plyšius, galima laiku pastebėti problemą. Kuo anksčiau užkrėtimas nustatomas, tuo lengviau su juo susidoroti.
