Kai pacientas serga, jis nori tik vieno – kad būtų, kas priima, gydo ir skiria dėmesio. Bet kas, jei to „kas“ nelieka? Kas, jei gydytojas, kuris vakar dar žiūrėjo į akis ir išrašė vaistus, rytoj nebegrįš? Ne todėl, kad pavargo nuo medicinos. Tiesiog valstybinė gydymo įstaiga jam nebeturi ką pasiūlyti.
Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Joana Kleivienė apie tai kalba atvirai – be užuolankų, be tuščio optimizmo. Prieš akis – skaičiai, nuo kurių nesinori nusisukti. Ji vadovauja įstaigai, kuri aptarnauja apie 35 tūkstančius pacientų, iš kurių beveik pusė – kaimo gyventojai. Bet kasmet jų mažėja šimtais, o likusieji serga vis sunkiau. Reikia vis daugiau vizitų, daugiau tyrimų, daugiau laiko. O finansavimas? Tas pats. Gal net mažesnis. Nes sistema moka ne už darbą, o už prisirašiusių žmonių skaičių.
Suteiktų paslaugų daugėja, bet pinigų – ne
Kėdainių PSPC turi devynias ambulatorijas ir vieną medicinos punktą. Tai – infrastruktūra, kurios nenuims kaip lentynos nuo sienos. Tai – paslaugos, be kurių žmogui nelieka nieko, tik autobusų stotelė su iškaba „iki poliklinikos – 30 kilometrų“. Bet dabartinis modelis tokių padalinių nei laiko, nei saugo. Jie brangūs, bet būtini. Tačiau valstybė jų nevertina – lėšų skiria tik tiek, kiek „priklauso už galvą“.
Tai sukuria akivaizdžią neteisybę: įstaiga, kuri suteikia daugiau paslaugų, realiai pralošia. Nes krūvis auga – pacientų būklės sudėtingėja, vizitų daugėja – bet finansavimas stovi vietoje. Kai kuriais atvejais – net mažėja. Tokia situacija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška. Iš tikrųjų ji sisteminė. Ir pavojinga.
Centralizavimas, kuris nutraukė ryšį su pacientu
Kėdainiai buvo laikomi pavyzdžiu. Vėžio ir širdies ligų prevencija čia vyko sklandžiai – komandos dirbo kaip laikrodis. Gydytojai, slaugytojai, registratoriai – visi žinojo, kas ką daro, visi pažinojo savo pacientus. Žmonės gaudavo paslaugas, laiku išsitirdavo, ligos buvo nustatomos anksti.
Bet tada įsikišo „centrinis koordinavimo centras“. Ir viskas ėmė byrėti. Gimdos kaklelio ir krūties vėžio programos buvo „patobulintos“ taip, kad dabar pacientų nepasiekiama, procesas stringa, o rodikliai, anksčiau buvę aukštesni nei šalies vidurkis, leidžiasi žemyn. Nes kai medikas netenka kontakto su žmogumi, išauga tikimybė, kad tas žmogus paprasčiausiai nedalyvaus. Ir liga nebus nustatyta. Laiku.
Gydytojas turi teisę rinktis, bet sistema neturi teisės prarasti
J. Kleivienė atvira – viešajame sektoriuje išlaikyti specialistus tampa misija be šansų. „Jauni gydytojai padirba keletą metų, įgauna patirties ir išeina. Kodėl? Nes privačios klinikos siūlo daugiau – ne tik pinigų, bet ir gerokai lengvesnį darbo krūvį.“ 5 tūkstančiai eurų į rankas – tiek siūlo kai kurios privačios gydymo įstaigos šeimos gydytojams. Valstybinė poliklinika gali pasiūlyti apie 4,2 tūkstančio. Bet kartu su tuo – dešimtis sudėtingų pacientų per dieną, nuolatinį emocinį spaudimą, sunkiausias situacijas.
Tai nelygi kova. Ir niekas nepasakė, kad gydytojas turi būti didvyris, pasirengęs aukotis už sistemą, kuri jam nieko nežada. Bet kai viešasis sektorius praranda specialistus, kartu su jais prarandamos ir galimybės gydyti tuos, kurių niekas nebenori – senyvus, poliligotus, sudėtingus pacientus. Būtent tokius, kurie likę valstybinėse įstaigose.
Iš viešojo sektoriaus – viską. Iš privataus – tik tai, kas patogu
Didžiausia problema, anot Kėdainių PSPC direktorės, yra tai, kad finansavimas „seka pacientą“, bet neseka jo realių poreikių. „Privatūs centrai pritraukia jaunus, dirbančius, sveikus žmones. O mums lieka sunkiausi – tie, kuriuos lankome po kelis kartus per savaitę.“ Skamba ciniškai, bet realybė tokia – lengvi pacientai yra pelningesni. Ir jų nori visi. Bet jei kiekvienas pasirenka tik tai, kas patogu – kas rūpinsis tuo, kas lieka?
Viešosios gydymo įstaigos dirba su tuo, kas yra sunkiausia. Ir daro tai be papildomų resursų, su besitraukiančiomis komandomis ir vis stiprėjančia konkurencija.
Be pasirinkimo liks ne medikai, o pacientai
Direktorė sako aiškiai: „Aš, kaip įstaigos vadovė, neturiu jokių ginklų šitoje kovoje.“ Ir būtent tai kelia didžiausią nerimą. Nes kai vadovas, atsakingas už tūkstančių pacientų sveikatą, neturi jokių priemonių kovoti dėl specialistų – reiškia, sistema yra palikta savieigai.
Kol ministerija modeliuoja reformas, kol svarstomi apmokėjimo principai ir finansiniai paketai, realūs gydytojai išeina. Realioms įstaigoms lieka realūs skaičiai – mažėjantis finansavimas, didėjantis krūvis ir augantis bejėgiškumo jausmas.
Pabaigoje viskas virsta klausimu: ar norime turėti mediciną, kuri dirba visiems? Ar tik tokią, kuri dirba ten, kur patogu? Jei atsakymas pirmas – viešąjį sektorių reikia ne tik ginti, bet ir girdėti. Ne per rinkimus. Ne per spaudos konferencijas. Kasdien. Iš tikrųjų.
